„Niekada nelaikiau savęs karjeros žmogumi. Aš tik turėjau mėgstamą darbą, o dabar − ir anūkus. Mantukui rugpjūčio pirmą dieną sukako penkiolika, o Agnei Viltei rugpjūčio 23-iąją − dveji. Vaikai ir šeima – mano gyvenimo esmė“, - sakė teta Beta.
Paklausta, kaip pasikeistų gyvenimas, jei laisvo laiko būtų kiek daugiau, buvusių labanaktukų vedėja nė nedvejodama atsakė, jog mielai leistų jį su savo artimaisiais.
Siaučia kaip tornadas
Paprašyta prisiminti tuos laikus, kai dar buvo mažas jos pačios sūnus, Bernadeta šypteli ir pripažįsta, kad visi vakarai būdavo pašvęsti gražiausioms pasakoms.
„Vakarais tai buvo šventas reikalas. Su sūnumi esame perskaitę visą aukso fondą. Po dienos darbų, kad ir labiausiai pavargusi, imdavau į rankas knygą ir skaitydavau jam. Šiandien tikiuosi, kad ir jo dukra – mūsų mažoji Viltė – mylės knygas. Dabar ji kaip tornadas po namus siaučia, čia mama grindis valė, tai ji pasrėbė to vandens iš kibiro. Nespėjame tiesiog paskui ją. Juokaujame, kad pakaušyje akis turėti reikia, ne kitaip. Mažoji - labai energinga ir savarankiška mergaitė. Turiu vilties, kad, kai Viltė paaugs, pavyks jai, kaip ir sūnui, skaityti pasakas. O kol kas vakare, kai žvaigždėtas dangus, išeiname į balkoną ant rankų su mažąja ir stebime, kaip mėnulis, paukščiai ir medžiai eina miegoti. Kartais išėjusios į lauką apkabiname medį. Prisiglausk, sakau Viltei, paklausyk, kaip medžio širdutė plaka. Mergaitė klauso“, - kalbėjo teta Beta.
Negriežta senelė
„Niekada nebuvau iš tų mamų, kurios alpėja ir jaudinasi, kad sūnus anksti nevedė. Šeimą jis sukūrė 29-erių. Prisimenu, kai jie su žmona pasakė, kad laukia mažosios, keistas jausmas buvo, keistas, apsakyti negaliu. Jaudulys begalinis, o jau kai paėmiau Viltę pirmą kartą ant rankų, ji suteikė gyvenimui netikėtą prasmę.
Mantukas − iš pirmos mano marčios santuokos, bet aš jo neskiriu. Marti man − kaip dukra ir su anūku kuo puikiausiai sutariu. Myliu aš jį taip pat. Tik tiek, kad jis vyresnis, o šiuo metu visi apie mažąją labiau šokinėja, bet vyresniojo ir interesai visai kiti. Dabar jis lanko dailės mokyklą ir dramos studiją, dar filmuoja, montuoja, labai įdomus vaikinas, turintis labai daug kūrybinių pradų. Aš tik bijau, kad ta viskuo domėjimosi aistra neišblėstų. Žinote, kaip būna − vaikystėje viskuo domisi, o paskui nieko neišeina. Mes linkime jam, kad jis mokytųsi. Kol kas tai - pagrindinis dalykas. Papildomi dalykai gerai. Pamažu paaiškės, kuo jis nori tapti. Laisvai gyvena tie mūsų vaikai. Nėra taip, kad ką nors draustumėme.
Kartais Mantuką apibaru, bet griežta senelė nesu. Jis žino, kad mano barimas - tik dėl tvarkos, jis nepiktas, su meile. Prisimenu, J.Marcinkevičius yra labai gražiai pasakęs: tik dvi moterys mane mylėdamos barė - viena mano motina, kita - mano vaikų motina“, - išmintimi dalijosi pašnekovė.
Statosi namą
„Anksčiau gyvenau mieste, vieno kambario bute. Dabar laikinai gyvename bute, paskui kelsimės į namą. Šiuo metu mūsų šeimoje trys suaugusieji. Nė vienas iš trijų nėra verslininkas, todėl namą statomės palengva. Statyboms reikia nemažai pinigų. Vaikai pasiėmė paskolą, pirko žemės sklypą, o už mano parduotą butą gautus pinigus naudojame statyboms. Visai šaunu, kai kelios kartos sutelpa po vienu stogu. Aš galiu anūkams ir blynų pakepti, ir kavos išvirti, tokios, kokią aš gerdavau, kai ją man virdavo mama. Mano mama buvo rūpestinga, tvarkinga, bet labai griežta. Pati stengiuosi būti kitokia, nes žinau, kad griežtumais nieko nepasieksiu. Tada prasidės slėpimai, nebebus tarpusavio ryšio, tai geriau jau kaip nors kitaip. Savo vaikus auklėjame su meile, kad jie žinotų, kad yra vieta, kur jie gali bet kada sugrįžti, išsipasakoti, išsiverkti, jeigu reikės. Tik tada bus mažiau atšiaurumo ir visam likusiam pasauliui, tada vaikas augs mylimas, o jo siela bus sveika.
Jei lygintumėte šeimą su statomu namu, sakyčiau, kad ji yra karkasas, tėvų ir vaikų santykiai – tinkas, o močiutė – tarp karkaso ir tarp to tinko. Ji – šilumos ir paprastumo sluoksnis šeimoje“, - nuomonę reiškė B.Lukošiūtė.
Atpažįsta gatvėje
Pasidomėjus, kaip Bernadeta susigyveno su televizijoje įgytu ir iki šiol ją vis dar lydinčiu tetos Betos įvaizdžiu, paaiškėja, kad ji su tuo seniai susitaikiusi.
„Radijo viktorina taip ir pavadinta „Tetos Betos viktorina“, nes ką čia daugiau sugalvosi: kreipiasi į mane ir suaugę, ir vaikai teta Beta. Dar ir dabar gatvėje sutikti žmonės atpažįsta mane. Matyt, nelabai tepasikeičiau“,- šypsojosi pašnekovė.
Savo darbą televizijoje B. Lukošiūtė prisimena su didele meile kaip ir pirmąją labanaktukų laidos redaktorę Dalią Kutraitę.
