– Lietuvoje esate tarsi laisvės ir sveiko avantiūrizmo simboliai. Ar tai tėvų nuopelnas?
V. R.: – Mes augome visai kitoje aplinkoje, tačiau mane tėvai auklėjo, kad labai svarbu yra savarankiškumas ir atsakomybė už savo gyvenimą, taip pat mokėjimas ir gebėjimas siekti tikslų. Lygiai taip auklėju ir savo vaikus. Dukra jau didelė, gyvena atskirai ir iš esmės išgyvena. Sūnui dešimt metų, bet taisyklės nesikeičia. Iniciatyvi, laisva asmenybė, gebėjimas nusistatyti savo tikslus ir jų siekti gyvenime – tai svarbiausi dalykai, o visa kita savaime ateina. Kokia asmenybė ugdoma, tokia ir užaugs. Jei vaikas bus gniaužiamas, ignoruojama, kas jam įdomu, jis ir liks užgniaužtas. Jei jam suteikiama saviraiškos laisvė, tai skatins daugybę dalykų, tarp jų ir verslumą.
– Kiek svarbu pastebėti, atliepti vaiko svajones, palaikyti jas?
V. R.: – Visi turime svajonių. Mano sūnus, pavyzdžiui, jau nuo neatmenamų laikų (turbūt tik pradėjęs kalbėti) ėmė sakyti, kad užaugęs bus mokslininkas, padarys didelį atradimą ir nuo to bus gerai ir žmonėms, ir jam pačiam. Aš esu jo draugas ir jam nesakau, kad jis to nesugebės. Priešingai – sakau, kad labai džiaugiuosi, kad jis tai padarys, tai bus labai geras dalykas ir aš net neabejoju, kad jam pasiseks. Aš jį skatinu tikėti savo svajone.
M. S.: – Tuo pat metu turi ir paaiškinti, kaip tas svajones pasiekti. Mano dukra vienu metu norėjo būti delfinų dresuotoja, nes labai gražu, romantiška. Bet turi pasakyti, ką reikia daryti, kiek žinių reikia turėti, kiek daug juodo darbo reikia įdėti ir kad viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti žiūrovams: pirštais spragteli ir delfinas tavęs klauso. Įgydamas žinių žmogus pradeda suprasti, kad siekiant tikslų, reikia įdėti labai daug pastangų...
V. R.: – Ir vėl mes remiamės į tą patį – pirmiausia reikia ugdyti harmoningą asmenybę, žmogų, turintį laisvas pažiūras ir laisvą mąstymą... Kuo jis laisvesnis, tuo laisviau galės pasirinkti tą veiklos ar verslo šaką, kurioje jis norės būti: gal jis norės būti rašytoju, o gal daryti verslą būdamas detalių gamintoju...
– Kokia jūsų nuomonė apie vaikų darželių įtaką formuojant vaiko asmenybę? Kokios pakraipos darželiai jums atrodo priimtiniausi?
M. S.: – Darželių pasirinkimas yra labai didelis, viskas priklauso nuo žmonių poreikių, čia nėra vienos taisyklės (žmonės juk skirtingi – vieni vegetarai, kiti valgo mėsą). Žinoma, mes kiekvienas norime savo vaikui geriausia, tačiau tai priklauso nuo to, koks tavo paties supratimas apie geriausia. Ar, tavo supratimu, vaikui reikia griežtos tvarkos, asketiško auklėjimo, ar geriausia, kai yra visiška laisvė. Tai labai asmeniška.
– Ar jus tėvai vedė į darželį?
V. R.: – Aš pats darželį baigęs kaip aukštąjį mokslą – man darželis yra labai gera vaiko socializacijos įstaiga, kur vaikas išmoksta būti bendruomenėje, ne tik šeimoje. Aišku, renkiesi tai, kas yra priimtina – kad būtų ugdomos tam tikros vertybės, nebūtų muštro; aš esu už tai, kad žmogus turėtų laisvę savyje.
– Na, bent jau jūsų atveju tai pasiteisino, jūs iš savo laisvės dar ir pinigus uždirbate...
M. S.: – Mes ne kokie verslininkai esame, mes humanitarai, mums taip išeina savaime, mūsų smegenys kitaip sukasi. Bet mes galime būti pavyzdžiu, kad avantiūros, kelionės gali tapti žmogaus gyvenimo dalimi ir verslu. Mums gyvenime pasisekė – nedaug tėra žmonių, kurie gali daryti tai, kas jiems patinka, kas tinka ir už tai dar gauti pinigus.
