Laba diena, perskaičiau jūsų straipsnius apie alkoholikų žaidimus ir lyg ir atpažįstu kažką iš savo gyvenimo. Tik pas mane bėda su sūnumi. Jam 19 metų. Alkoholį vartoti jis pradėjo gal nuo trylikos. Aš visaip su tuo kovojau, saugojau, buvau „Persekiotojas“. Po to jis pradėjo dar ir lošti ir šiemet pats prisipažino, kad  yra priklausomas nuo lošimo.

Prisiėmė tūkstančius greitųjų kreditų ir viską pralošė. Prašė, kad paskolinčiau pinigų ir gelbėčiau. Klausė, ar man jo negaila. Man nebuvo gaila, man buvo pikta. Bet aš vis tiek nedaviau jam pinigų. Jis įsidarbino, bet nelabai norom dirba ir kiek jis dar dirbs nežinau, nes per pirmus du darbo mėnesius jau du kartus prašė išeiginės, nes buvo girtas.

Dabar dar pradėjo kaltinti, kad aš jį blogai išauklėjau, kad per daug greitai viską gaudavo ir t.t. Ir girtas pasakė, kad be pinigų negyvens - pasikars arba nusiskandins, mane tai labai išgąsdino. Bandžiau apie tai kalbėti su blaiviu, bet jis pakartojo tą patį. Sako, kad jam blogai, nemato išeities gyventi dėl tų skolų, bet kažkokių daugiau pastangų įdėti nenori. Sako, kad išgėrus jam geriau. Nežinau kaip jam padėti, būti „gelbėtojas“ nenoriu, bet bijau kad iš tikrųjų nepakeltų prieš save rankos. Kaip man elgtis?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAIP NEGELBĖTI SAVO ARTIMO

Laba diena,

Jūsų bėda su sūnumi - ne vien jūsų bėda. Tie oficialiai užregistruoti dešimtys tūkstančių Lietuvos alkoholikų visi turi savo tėvus. Ir lošiantieji irgi turi savo tėvus. Daug kas iš jų turi sutuoktinių ir vaikų. Aplinkui kiekvieną priklausomybę turintį žmogų susidaro du - tris kartus tiek paliestų jų priklausomybės žmonių.

Jie yra įsitraukę į tai, ką nesąmoningai daro priklausomi žmonės su artimaisiais - paverčia juos persekiotojais, gelbėtojais, aukomis ar sugėrovais. O lošimo atveju - sponsoriais. Aistra juk yra beprotiška ir dėl jos žmogus pažada bet ką.

O artimieji, kuriems meilė yra tolygi rūpinimuisi ir globai, jaučia tokią pat aistrą išgelbėti, padėti. O po to supykti, sukritikuoti, pasmerkti. Ar tikrai tokių žmonių labai daug? Paimkite šalies priklausomų žmonių statistiką ir padauginkite šį skaičių iš dviejų-trijų. Taigi, jūs esate vienas iš kelių šimtų tūkstančių tėvynainių, kasdien sprendžiančių vis tą patį klausimą: ką šiuo metu daro jų artimas žmogus?

Koks jis grįš namo? Ar jis išgėręs, ar ne? Ar jis lošia ar susilaiko? Ar duoti jam pinigų, ar neduoti? Duosi - pragers ar praloš. Neduosi - būsi apkaltintas, kad tau nerūpi jo gyvybė. Kad negavęs to, ko reikia, jis nusižudys.

Reikia nepaprastai daug savitvardos, šalto proto ir savarankiškumo, kad tvirtai pasakytum: ne. Todėl jūs esate vertas didelės pagarbos, sugebėjęs pasakyti „ne“ savo sūnui. Jūs davėte jam suprasti, kad jo negelbėsite. Ir sumokėjote už tai nerimu ir abejonėmis: o ką jei jis ne tik šantažuos jus, bet ir iš tiesų nusižudys? Ir padarys jus kaltu už visa tai?

Kaip siaubinga jausti, kad prisidedi prie žmogaus mirties, o jei dar tas žmogus - tavo vaikas! Kaip po to būtų galima gyventi? Gal geriau tiesiog sutikti su jo siūlomu vaidmeniu, padengti jo skolas? Ir padengti dar vieną kartą, ir dar kartą? O po to dar dešimt kartų? Kiekvieną kartą jums ateitų trumpa ramybės akimirka. Tai bent tam kartui atitolinau patį siaubingiausią dalyką - jo netektį...

Tokiu atveju artimieji tampa „kopriklausomais“. Kaip ir priklausomas žmogus, turintis tuoj pat tenkinti savo aistrą, kopriklausomas žmogus turi tuoj pat gelbėti savo artimą. Nei vienas, nei kitas neturi kantrybės, nes priklausomybės atveju smegenų mediatoriaus dopamino valdoma sritis tampa diktatoriumi.

O diktatoriai nepakenčia laukti. Jiems reikia absoliutaus paklusimo ir greitos pavaldinio reakcijos. Štai nepriklausomas žmogus sugeba atidėti malonumą. Jis sugeba laukti ir žinoti, kad kantrybė ar kryptinga veikla anksčiau ar vėliau atneš tau pasitenkinimą. Jie, jeigu viską supaprastinsime, naudojasi kita smegenų dalimi, atsakinga už planuojamus veiksmus. O priklausomi žmonės šia dalimi vadovaujasi vis rečiau. Jie tampa impulsyvūs ir vis mažiau moka laukti. 

Todėl jūsų sūnus, pajutęs impulsą lošti ir neturėdamas iš ko tai daryti, jaučiasi taip, kaip jaustųsi diktatoriaus pavaldinys, žinantis, jog nevykdo jo įsakymo. O tai reiškia, kad tave tiesiog nužudys. Taip jaučiasi ir dozės negaunantis alkoholikas, ir narkomanas, ir nuo jo priklausomas artimasis. Tik pastarajam atrodo: neišgelbėsi brangaus tau žmogaus tuoj pat - jis ir mirs. O tu būsi nuteistas amžinąją kalte it netekties skausmu. Ir gelbėti reikia skubiai, tuoj pat. Jie irgi tampa impulsyviais. Abiejų pusių pagrindinė problema - kantrybės stoka. 

Ir vis dėlto - garbė jums - norėdamas nesivelti į jūsų sūnaus žaidimus, jūs einate kitu keliu - atitolimo nuo jo priklausomybės. Atitolimas nereiškia nemeilės. Nereiškia ir abejingumo. Atitolimas šiuo atveju reiškia žingsnį atgal nuo sūnaus. Bet žingsnį, padarytą su meile. Su kantrybe ir tikėjimu, kad jis susitvarkys. Jūsų tikėjimas turi pasekmes: jis įsidarbino. Jums reikia laikytis tos pačios taktikos: tolti nuo jo problemų. 

Ir tai labai sunku suprasti - kaip galima su meile TOLTI nuo žmogaus? Kai mes ką nors mylime, mes priartėjame prie žmogaus. Mes judame LINK jo. Kai jam sunku, mes padedame jam, įsijaučiame į jį, bandome patarti, palaikyti, padėti. Jei tai mūsų vaikas - mes pasiruošę atiduoti jam viską, instinktyviai jausdami, kad ne mūsų gyvybė, o mūsų vaiko gyvybė - štai kas turi išliekamąją vertę. 

Bet nuo priklausomo artimo žmogaus, netgi vaiko - vis vien reikia atitolti. Ne tam, kad jis žūtų. O kaip tik tam, kad išmoktų gelbėti save pats. Kad išgyventų. Kad pasijustų atsakingas už savo veiksmus. Ir nustotų jaustis auka.

Jūs teisus nenorėdamas jo persekioti: jei jūs savo sūnų tiesiog kritikuosite, smerksite, nusisuksite nuo jo - jis jausis šiukšlė. Tikriausiai, jaučiasi toks ir dabar. O kaip jam pasijusti žmogumi? 

Čia pat - atsakymas ir į klausimą, kaip jums nebūti nei jo gelbėtoju, nei jo persekiotoju. Tam reikia, kad iš šių vaidmenų jūs pereitumėte į kitą - matančio savo vaiką ir jį mylinčio, bet neglobojančio tėvo vaidmenį. Kuris dar yra ir mokytojas, tik mokytojas pasyvus, nedarantis nieko už savo mokinį. Mokytojas išmintingas, pasitikintis savo mokinio galimybėmis ir optimistiškas. 

Prisiminkime, kaip tėvas moko savo sūnų. Jūsų atvejį galima palyginti su situacija, kai mokai sūnų važiuoti su dviračiu, plaukti ar užsidirbti pirmus pinigus. Stovi netoliese jo ir jauti pagundą prilaikyti dviratį, ištraukti jį iš vandens, sumokėti už visus jo poreikius.

Kitaip jis griūna, prisiryja vandens, prasiskolina. Jam reikia mokėti išlaikyti pusiausvyrą, išsilaikyti ant vandens, parduoti savo darbo jėgą ar investuoti. Bet parodęs, kaip tai daryti kelis kartus, jūs pasitraukiate į šoną. Jam reikalingos ir pergalės, ir karčios pamokos, ir jei jūs už klaidas jo nesmerkiate, jis išmoksta važiuoti, plaukti, užsidirbti. O jei jūs jį už tokius momentus pagiriate, jis anksčiau ar vėliau tampa savarankiškas.

Žinoma, kai sūnus ne šiaip mokosi, o jau yra įklimpęs į priklausomybes, pirmiausiai jums reikia padėti jam užsinorėti mokytis. Mokytis gyventi be alkoholio ir be lošimų. Jei jūs pats kažkada lošėte ir gerdavote, o dabar nelošiate ir nevartojate, jums tai būtų padaryti lengviau.

O jei jūs jokių priklausomybių neturėjote, jums tiesiog reiktų prisiminti, kaip tapote suaugusiu; kaip pradžioje jautėtės silpnas, mažas, o pradėjote jaustis stipresnis ir didesnis. Po to prisiminkite, kaip jūsų sūnus kažko nemokėjo, o vėliau išmoko.

Priminkite tai jam, kad jis žinotų, jog nėra šiukšlė, o yra tiesiog vertingas BESIVYSTANTIS ŽMOGUS, ĮKLIMPĘS Į SUNKIAI PEREINAMĄ BALĄ. Jūsų sūnui svarbu žinoti, jog jis yra kažkas daugiau, nei tiesiog lošėjas ar alkoholikas. Kad jis turi potencialą vystytis, ir tėvai tai mato.

Matydami jį jie niekur neskuba - juk tai jis yra nekantrus, o jie yra kantrūs. Priklausomam žmogui lengviau pradėti eiti iš priklausomybės, kai jį supa kantrūs. Kurie juo tiki. Tai yra, kai jis, kantrybės neturintis, mato, jog jie turi kantrybės jo negelbėti tuoj pat.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.

Psichologinės pagalbos tarnybaTelefono numerisDarbo laikas
Jaunimo linija
Budi savanoriai konsultantai
8 800 28888 I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111 I-VII
11:00 - 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277 I-V
16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366 I-VII
10:00 - 21:00
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123 I-VII
visą parą

Skambučius į visas linijas apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.ltAtsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetasAtsako per dvi dienas
„Vilties linija“Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.comAtsako per tris darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per tris dienas

Krizių įveikimo centre (Olandų g. 19 - 2, Vilnius,  www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai.  Darbo laikas:  I, III, V 16.00–20.00 

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (177)