Man 12 metų, gyvenu kaime ir labai nenoriu sunkiai dirbti

 (125)
Man 12 metų, gyvenu kaime ir labai nenoriu sunkiai dirbti
© Shutterstock nuotr.

Man 12 metų. Gyvenu kaime nuosavame name. Ir niekaip negaliu pamiršti minties, kad man kažkada reikės dirbti namie, nors daug ir nedirbam, gyvename kaip kiti. Dar dėl to pagalvoju apie miesto vaikus - jie gyvena mieste, civilizacija didelė, nereikia dirbti sunkių kaimo darbų.

Na, dar kartais nervina namas, kuriame gyvenu - jis nėra labai gražus, bet yra beveik normalus. Na, šiaip gyvenimu nesiskundžiu, viskas gerai. Bet man tereikia atsikratyti šitos minties, kad kažkada reikės sunkiai dirbti arba ilgai dirbti.

Šitos mintys sustiprėja, pagalvojus apie miesto žmones. Man kažkaip reikia atsikratyti šitų minčių - kol kas tai mano didžiausia problema.

Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė

Jei gerai tave suprantu, pavydu, kad tie miesto vaikiai neturi tiek daug pareigų ir atsakomybių, kiek tenka tau, gyvenančiam kaime. Atrodytų, kad ir ta buitis jų gražesnė ir mažiau varginanti. Drįsiu manyti, jog tokias tavo mintis palaiko kokie nors konkretūs pavyzdžiai: gal koks pusbrolis/ pusseserė ar vasaroti atvažiuojantis draugas. Ir tikrai negaliu sakyti, jog fizinių darbų mieste yra tiek pat, kiek kaime. Vadinasi, ir dirbti mieste vaikams tenka mažiau.

Tavo jausmas ir nepasitenkinimas yra suprantamas. Tikiu, kad kartais būna pikta, kuomet vietoj žaidimų ar kitų malonių užsiėmimų tenka pagelbėti tėvams ūkyje. Juo labiau įsivaizduojant, kad taip bus visą gyvenimą, bet jokios galimybės, kad kada nors galėsi gyventi kitaip.

Dabartyje, kuomet esi vaikas ir gyveni savo tėvų šeimoje, išties nelengva tikėtis pasikeitimų. Kitą vertus, net jei tau atrodo, kad taip, kaip gyveni tu, dabar yra blogai, tai yra labai tave ugdantis ir mokantis gyventi patyrimas. Tikrai ne kiekvienas tavo amžiaus vaikas moka nudirbti jam priskirtus darbus, pagelbėti jam svarbiems ir mylimiems žmonėms, iš viso moka dirbti savo rankomis ir matyti jų sukuriamą rezultatą.

Taigi net jei šiuo metu atrodo nemalonu, tu gauni nuostabią pamoką, kurią puikiai galėsi panaudoti ir gyvendamas mieste, jei kada nors to panorėsi, kai jau būsi pakankamai suaugęs rinktis.

Tačiau puikiai tave suprantu, kad tavo amžiaus žmogui norisi ir kitokių veiklų, ne tik darbų ūkyje. Pagalvok, kas dar tave domina. Kaip norėtum praleisti laiką, jei nereikėtų dirbti? Ką realu veikti ten, kur tu gyveni nuo darbo laisvu laiku? Šiuos pomėgius, mėgstamus užsiėmimus labai svarbu įterpti į dienos laiką. Dėl to verta pasikalbėti su tėveliais, kad jie paliktų tau laiko džiaugsmams ir neužpildytų visos tavo dienos darbais ir pareigomis.

Na, ir apie ateitį... Įdomu, kaip sugalvojai, kad ateityje taip pat teks likti gyventi kaime ir dirbti tą patį, ką dirbi dabar? Ir dar sunkiai ir ilgai. Jei taip kalba tavo tėveliai, tikiu, kad linkėdami viso ko geriausio tau, jie nori perduoti tai, ką patys moka, ką yra užgyvenę per savo gyvenimą ir taip užtikrinti tavo ateitį. Galbūt jie bijo, kad jiems nepakaks pinigų, kad tu baigtum mokslus ir tuomet jie sako, jog tavo ateitis yra kaime. Taip jie kalba rūpindamiesi tavimi. Tačiau tai neprivalo tapti tavo gyvenimu, jei tu to nenori.

Išvažiuoti gyventi į miestą arba dirbti visai kitus darbus (tiesa, nebūtinai lengvus ir trumpus) gali bet kuris žmogus, kuris to nori. Kol kas, kol tu priklausai nuo savo tėvų, tau gali atrodyti, kad teks gyventi taip, kaip sako jie. Visgi nebūtinai taip bus, kai tu užaugsi.

Tu jau dabar gali daugiau dėmesio skirti dalykams, kurie tau patinka, mokykloje pasirinkti domėtis pamokomis, kurios tave džiugina ir taip pamažu krautis „lagaminą“ kitokiam gyvenimui. Žinoma, tavo tėvai ir tau užaugus gali norėti, kad tu liktum su jais, bet tavo pasirinkimas dirbti norimą darbą ir gyventi ten, kur tu nori, nėra nepagarba ar nemeilė savo tėvams.

Taigi, kol kas šalia darbo ir mėgstamų veiklų, belieka pasižiūrėti, kas dar tave žavi moksluose ir kuo norėtum būti, jei ne ūkininku, ir to siekti.

Sėkmės tau.

Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

www.DELFI.lt
 
125
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Namai

Skiriatės? Kaip šią žinią pranešti vaikams (2)

2014 rugpjūčio mėn. 20 d. 00:01
Tuokdamiesi visi tikisi gyventi ilgai ir laimingai. Tačiau negailestinga statistika byloja, kad vis daugiau šeimų skiriasi, ir vis daugiau vaikų auga su vienu iš tėvų. Kaip atžalai pranešti, kad gimdytojai skiriasi, ir padėti išgyventi pokyčius šeimoje, pataria psichologė Rūta Bačiulytė.

L. Imbrasienė: pirmąją sūnaus savarankišką kelionę į parduotuvę stebėjau slapčia (9)

2014 rugpjūčio mėn. 19 d. 11:11
Artėjant mokslo metams, jaunesnio amžiaus vaikus auginantys tėvai susiduria su nelengvu uždaviniu, kaip savo atžalas tinkamai išmokyti saugaus eismo pagrindų. Kaip saugaus eismo pagrindų sekasi mokyti savo vaikus paklausėme žymios laidų vedėjos Lauros Imbrasienės, kuri augina vienuolikmetį sūnų Mantą ir rudenį gimusią dukrelę Saulę Sofiją bei rugsėjo 6 d. ves prie Baltojo tilto Vilniuje organizuojamą saugaus eismo renginį šeimai „Eismo kiškiai“. Ji pripažino, kad pirmąją savarankišką Manto kelionę paslapčia stebėjo iš tolo.

Kas nutinka, kai meluojame savo vaikams (3)

2014 rugpjūčio mėn. 18 d. 13:16
Jūs tikriausiai meluojate savo vaikams apie dantukų fėją. Galbūt meluojate, kad jie neaugs, jei negers pieno. Ir galbūt, kai mirė dėdė, sakėte, kad jis pavirto viena iš žvaigždžių danguje.

A. Landsbergienė. Audringa reakcija į sesers/brolio gimimą (46)

2014 rugpjūčio mėn. 14 d. 08:59
Mūsų vaikai į naujagimį visada reaguodavo gražiai. Iki tol, kol tas vaikas ūgtelėdavo ir pradėdavo kėsintis į jų žaislus ir teritoriją. Prisimenu, net Augustas, kuriam nebuvo nė dvejų, viską nešdavo "boliui", kol tas sau ramiai gulėjo ar sėdėjo, tačiau - kai tik mažasis tapo mobilus - ta besąlygiška meilė baigėsi, savo bloge pasakoja edukologė, 4 vaikų mama Austėja Landsbergienė.

Kaip rugsėjo 1-ąją paversti nepaprasto nuotykio pradžia? (4)

2014 rugpjūčio mėn. 13 d. 14:09
Vaiko mokymosi motyvacija daugeliu atveju yra „išvestinis dydis“, pasekmė, priklausanti nuo protingo, pamatuoto tėvų įsitraukimo į vaiko ugdymą, kuris prasideda ikimokykliniame amžiuje ir, palengva atslūgdamas, išlieka per visus mokyklinius metus, kol paauglys ima daryti sprendimus, susijusius su savo profesijos pasirinkimu.