Mamos ir dukros: suaugusių moterų žaidimai

 (9)
Panašu, kad posakis „mamos dukrelė“ jau paseno. Pastaruoju metu vis dažniau mamos asocijuoja save su dukromis, o ne atvirkščiai, kaip tai buvo visais laikais. Gerai tai ar blogai?
Mamos ir dukros: suaugusių moterų žaidimai
© Shutterstock nuotr.

Kaip vertinti tai, kad daugelis 35-40 metų moterų atrodo tarsi būtų 25-30 metų, o jaučiasi dar jaunesnėmis? Psichologiniu požiūriu tai nėra blogai. Egzistuoja netgi toks terapinis metodas, kai moteris penkias minutes per dieną žiūri į jaunystėje padarytą mėgstamą savo fotografiją ir tada užmerkusi akis bando prisiminti, kokia tuomet buvo.

Tokia emocinė terapija labai veiksminga! Pagerėja nuotaika, netgi eisena darosi lengvesnė, it jaunystėje. O kai priešais akis nuolat yra gyva kopija – suaugusi dukra – „antisenėjimo“ poveikis dar labiau sustiprėja.

Atlikus apklausas paaiškėjo, kad kas ketvirta mama, besijaučianti jaunesnė nei yra iš tikrųjų, mėgdžioja savo dukters drabužius ir makiažą. Vis dėlto esmė čia slypi ne tiek mechaniniame išorinės jaunystės atributikos kopijavime, kiek psichologinėje dviejų žmonių harmonijoje.

Tokia harmonija pasiekiama tada, kai mama dukrai nedaro spaudimo, nemoko jos gyventi, o suteikia galimybę priimti sprendimus savarankiškai. Negana to, ji tariasi su dukra tada, kai tenka pačiai priimti svarbius sprendimus.

Blogiausia yra tada, kai mama bando konkuruoti su savo dukra, mėgina įrodyti, kad, nepaisant savo amžiaus, ji atrodo geriau už atžalą. Motina pradeda vergauti itin madingiems drabužiams ir stengiasi įrodyti, kad kelia didelį vyrų, netgi dukters bendraamžių, susidomėjimą.

Toks motinos elgesys kelia audringą dukters reakciją. Atžala ima dėvėti maišus primenančius drabužius, pradeda ignoruoti vaikinus, nebesirūpina tuo, ką deda į burną, nors jos mama nuolat laikosi dietos. Galiausiai jos abi tarsi susikeičia vietomis.

Jaunesnioji elgiasi taip, kaip daro senstančios moterys, numojusios į save ranka, o vyresnioji visomis pastangomis stengiasi išlikti jauna.

Ką daryti tokiu atveju? Psichologai tikina, kad santykius sutvarkyti padėtų vaidmenų žaidimas, kai mama stengiasi vaidinti dukrą, o dukra – savo mamą. Reikia bandyti kopijuoti vienai kitą kuo tiksliau – žodžių manierą, minčių seką, aprangos stilių.

Toks abipusis persikūnijimas leidžia motinai ir dukrai pažvelgti į save tarsi iš šalies. Po to joms abiems darosi lengviau sukurti naują santykių modelį, kuriame nebeliks vietos neigimui ir tarpusavio konkuravimui.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Namai

Vienas atvejis iš milijono: dvynukės gimė visiškai skirtingos (33)

Dvynukės Myla ir Anaya Yarker iš Didžiosios Britanijos gimė vos kelių minučių skirtumu, tačiau jos skiriasi viena nuo kitos kaip diena ir naktis. Mylos akys yra didelės ir rudos, o odos atspalvis tamsus, Anaya yra baltaodė ir žydraakė.

Duoti, nesitikint grąžos: ko vaikus išmoko mentorystė (3)

Tyrimais įrodyta, jog emocinis intelektas tiesiogiai lemia žmogaus santykių kokybę, asmeninį efektyvumą, tiek fizinę, tiek psichologinę sveikatą. Taip pat tyrimais patvirtinta, kad žmonės yra labiau linkę pasirinkti pozityviai nusiteikusius, entuziastingus, motyvuotus žmones.

Pozityvus auklėjimas: kaip sustabdyti netinkamą vaiko elgesį (11)

Jei mes tik sustabdome netinkamą vaiko elgesį ir nepasiūlome alternatyvos, palaipsniui jis pradeda galvoti, kad yra „nemalonus“ ar „blogas“. Tuomet vaikas savyje pajunta konfliktą, nes arba jis muša, stumdo ir gauna tai, ko nori, arba būna „geras“ ir praranda tai, kas jam brangu.

Juokingas vaizdelis: vaikas nebežino, kuris iš dvynių yra jo tėtis (13)

Internete plinta vaizdo įrašas, kuriame 16 mėnesių Reedas niekaip negali apsispręsti, kuris iš dvynių yra jo tėtis.

Kaip išlaikyti savitvardą bendraujant su nepaklusniais vaikais? (6)

Vaikų auginimas – atsakingas darbas. Motinystė ar tėvystė dovanoja daug džiaugsmo, švelnumo, malonių akimirkų, bet atseikėja ir nemažai stresinių situacijų, pykčio proveržių, nerimo momentų. Ne visada sugebame vaikų elgesį įvertinti tinkamai, neretai ir patys keliame balsą ne laiku ir ne vietoje, o ir pastangos „viską“ nuleisti juokais dažnai virsta dar didesniu susierzinimu. Tad kaip susivaldyti komunikuojant su mažaisiais neklaužadomis?