Kitaip nei mergaitės, berniukai tokiame amžiuje ir toliau myli motiną. Todėl motinos ir sūnaus santykiuose mažiau konfliktų ir daugiau harmonijos. O motinos ir dukters santykiuose pasitaiko ir prieštaringesnių jausmų – be meilės čia atsiranda vietos ir pavydui, ir pavyduliavimui, ir konkurencijai.
Dukrai vienodai pavojingi abu motiniškos meilės poliai – jos stygius bei jos perteklius. Vis dėlto motinos ir dukters santykiai – tai ne dviejų, o visada trijų žmonių santykiai. Jas skiria tėvas, kuris tarsi sako dukrai: „aš esu tavo mamos vyras ir meilužis“. Jis tuo pačiu metu, žavėdamasis jos moteriškumu, palaiko dukrą ir leidžia jai suprasti, kad ji vėliau sutiks žmogų, kuris jai padovanos taip trokštamą meilę.
Tuo trečiuoju, kuris padeda motinai ir dukrai atsiskirti viena nuo kitos, gali būti ne tik tėvas (ar motinos partneris). Idėjos, pomėgiai, darbas – šie dalykai pajėgūs visiškai užvaldyti moters mintis, kad ji nors kuriam laikui pamirštų vaiką ir pasijustų „atskirta“ nuo jo. Tik nereikia pamiršti vieno „bet“. Kas bebūtų tas trečias, tai yra laikina – atlikęs savo vaidmenį, jis turi pasitraukti į antrą planą ir leisti toliau vystytis dukters ir motinos santykiams.
Toli ir arti
Kur ta riba, skirianti gerus, pasitikėjimu grįstus santykius ir visišką dukters priklausomybę nuo motinos troškimų ir nuotaikų? Atsakyti į šį klausimą ne visada paprasta. Ypatingai dabar, kai draugiški santykiai su motina (kai mama prilyginama draugei) tampa daugelio moterų idealu. Vis dėlto dažnai po tuo slypi reikiamo atstumo nebuvimas, ta pati „neperkirpta virkštelė“. Realiame gyvenime tai reiškia kasdienius skambučius, patarimo prašymus, intymių smulkmenų atskleidimą.
Tik nereikia manyti, kad nuolatiniai konfliktai ar išvis nutrūkę motinos ir dukters santykiai reiškia, jog jų nesieja emocinis ryšys. Atstumas šiuo atveju nėra rodiklis. Dukra gali būti ypatingai priklausoma nuo motinos nepaisant to, kad jas skiria tūkstančiai kilometrų. Arba gali būti, kad jos gyvena vienuose namuose ir dukra yra nepriklausoma.
Natūralų moters troškimą tapti savarankiška neretai žlugdo motinos noras išlaikyti ją šalia. Dažnai tas noras yra nesąmoningas. Kartais motina vaiko atsiskyrimą suvokia kaip įrodymą, jog šis jos nebemyli ir ją palieka. Gali būti, kad tai susiję su pačios motinos patirtimi. Motina gali nepasitikėti savo moteriškumu arba pavydėti dukters grožio. Arba manyti, kad turi teisę valdyti dukters gyvenimą, nes joje mato savo gyvenimo tąsą.
Vieniša moteris savo atžaloje neretai ieško vyro arba savo motinos pakaitalo. Dėl to dukters sąmonėje gali kilti nerimas, baimė netekti motinos meilės, nepasitikėjimas savimi, vyrų baimė...
Vienos motinos nori išlaikyti dukras prie savęs bet kokia kaina, o kitos, priešingai, stengiasi kaip įmanoma greičiau jų „atsikratyti“. Pastarosios į pirmuosius paaugliškus mėginimus pademonstruoti savarankiškumą reaguoja maždaug taip: „gerai, tu esi visiškai laisva ir gali gyventi taip, kaip nori. Tik po šia fraze slepiasi atžalos atstūmimas, nes ir suaugusiems vaikams būtinas palaikymas. Taikaus atsiskyrimo ir gerų santykių galima tikėtis tik tuo atveju, jeigu tėvai leidžia vaikams būti laisvais, tačiau yra pasirengę, esant būtinybei, juos palaikyti.
Kelias į laisvę
Tikroji nepriklausomybė ateina tada, kai moteris kritiškai įvertina iš motinos paveldėtas nuostatas, elgesio modelius bei gyvenimo scenarijus. Viso to visiškai atsisakyti neįmanoma, nes taip ji atsiribos nuo savo pačios moteriškumo. Vis dėlto visiškas motinos modelių ir nuostatų priėmimas reikš, kad ji taip ir liko gimdytojos kopija, taip ir nesugebėjo tapti savimi.
Paprastai nepriklausomomis tapti pavyksta toms, kurios nepuoselėja skausmingų santykių savo nuoskaudomis, viltimis ir idealios motinos ir dukters vaidmenų atlikimu. Pernelyg artimi santykiai paprastai yra abipusiai. Dažnai tik atrodo, kad „mama nepaleidžia“, o iš tiesų abi nėra pasiruošusios pereiti į naują santykių etapą, nors atsakomybė dėl to dažniausiai primetama vyresniajai iš jų.
Jeigu mes iš tikrųjų norime pokyčių, reikia pradėti nuo kelių atvirų klausimų sau. Ką nuo savęs slepiu, visas savo gyvenimo problemas aiškindama spaudimu, įtaka ir būtinybe rūpintis ja? Galbūt aš emocinę tuštumą užpildau žaisdama kovos už nepriklausomybę žaidimus?
Galbūt už mano nugaros esantis pasaulis mane taip baugina, kad man paprasčiau likti priklausoma? Ko aš tikiuosi iš nuolatinio santykių aiškinimosi, taikymosi, pykimo ir priekaištavimo? Galbūt širdies gilumoje vis dar tikiu, kad man pavyks kažką tai įrodyti? Sąžiningai atsakykite sau į šiuos klausimus ir, greičiausia, kažkas paaiškės.
Kaip suprasti, ar mums tikrai pavyko nutraukti tą su motina siejusią virkštelę? Jums pavyko, jeigu jūsų nebedrasko prieštaringi jausmai, nekankina vidiniai konfliktai, jeigu jūs pati nustatote atstumą santykiuose su motina, dėl to visiškai nejausdama kaltės. Jeigu gebate objektyviai įvertinti, kuo jūs panašios ir kuo skiriatės.
Galiausiai, jeigu jaučiate, kad su motina jus sieja tam tikri saitai, bet nesate nenutrūkstamai prie jos pririšta.
