“Mudu su vyru visus buities darbus dalijamės pusiau: jei aš plaunu grindis — jis lygina skalbinius, jei aš verdu sriubą — jis ruošia kotletus...” Kad ir ką suoktų ką tik iškeptos garsios šeimos — ar pažįsti bent vieną, kurioje vyras triūstų su šluoste tiek pat, kiek ir žmona?
Šeima
© Corbis
Pradėkime nuo to, kad kiekvienas dydis — sąlyginis dalykas. Be abejo, lemia tai, su kuo lyginama. Mes mėgstame baksnoti pirštu į Skandinavijos šalis, kur buities darbų naštą vyrai ir moterys, mūsų nuomone, dalijasi po lygiai.

Taigi naujausios žinios iš šioje srityje pirmaujančios Švedijos: drabužius čia lygina 71 proc., maistą ruošia 66 proc., namus tvarko 62 proc. moterų. Panaši situacija ir Danijoje bei Suomijoje. Anaiptol ne idealus darbų pasidalijimas, ar ne? Bet jei užmestume akį į oficialiąją Lietuvos statistiką, suprastume: iki Švedijos mums oi kaip toli — pas mus lygina 89 proc., maistą ruošia 88 proc., o namus tvarko 90 proc. moterų. Guostų nebent faktas, kad nuo ES vidurkio atsiliekame vos 4—9 proc.

Vis dėlto turiu pripažinti: mūsų vyrai ryžtingai evoliucionuoja. Jei lygintume juos su savo tėvais ar seneliais. Mano tėvas iki šiol nežino, kuriame stalčiuje guli jo kojinės, ir moka išvirti tik raugintų kopūstų sriubos.

Vaikystėje nė karto (!) nemačiau jo skalbiančio drabužių, mazgojančio grindų (nebent ką nors netyčia išpildavo) ir jau nė įsivaizduoti negalėčiau šluostančio dulkių ar laistančio gėlių. Palyginti su juo, mano vyras — kone tobulas namų šeimininkas, nes moka išvirti keturių rūšių sriubos, iškepti kotletų, sklindžių, kiaušinienės ir net porąsyk yra iš pagrindų sutvarkęs namus (abu kartus tai darė, kai laukė manęs grįžtančios iš gimdymo namų).

Jeigu mūsų vyrai tobulės tokiu stulbinamu greičiu, gali būti, kad mūsų sūnūs ne tik pasieks ES vidurkį, bet netgi priartės prie Švedijos (ypač jei ves švedes). Beje, apie mūsų sūnus. Juk mūsų vyrai irgi yra kieno nors sūnūs. Dabar jau aišku, ką turėtume kaltinti dėl tokios katastrofiškai gėdingos Lietuvos padėties, kai kalbame apie buities darbų pasidalijimą?

Įkalti vinį

Mūsų anytos tikrai prastai išauklėjo savo vaikus. Tai — neginčytinas faktas. Mes elgiamės kitaip. Tikrai? Savikritiškai žvilgtelėjusi į savo auklėjimo metodus turiu pripažinti, kad jie ne itin skiriasi nuo mano anytos principų. Neabejotinai svarbiausias vyro buities darbas buvo ir liko per amžius — įkalti vinį.

Kad tuo įsitikintume, pakaktų perversti interviu, kur garsios ir nelabai moterys svarsto, koks turi būti idealus vyras. Aštuonios iš dešimties būtinai paminės, kad jis turi mokėti įkalti vinį. Mano sūnus to pradėjo mokytis nuo pusantrų metų. Aikčiodama, kad nenusimuštų pirštų, ir nerimastingai trypčiodama aplink, širdies gilumoje nesilioviau žavėtis, kad mano namuose auga Tikras Vyras.

Žinoma, kai kalbame apie suaugusius vyrus, vinies sąvoką suprantame plačiau — tai ir pakeista padanga, ir sutaisytas čiaupas, ir įsukta lemputė. Žodžiu, viskas, kas siejama su buitiniu remontu.

Kitas darbas, kuris vaikystėje buvo mano vyro, o paveldėjimo būdu tapo ir mano sūnaus pareiga, — išnešti šiukšles. Vyrui tai atlikti buvo kur kas sunkiau: jis turėjo tykoti pro šalį važiuojančios šiukšlių mašinos, o išgirdęs jos signalą — lėkti iš penktojo aukšto per pusę kvartalo, kad spėtų išpilti kibirą. Mano sūnui pakanka jam patogiu laiku paėjėti 20 žingsnių nuo virtuvės iki kieme stovinčio konteinerio. Bet ir tai jis padaro tik tada, kai primenu tris kartus.

Trečiasis darbas — sutvarkyti savo kambarį. Tai reiškia kartą ar du per savaitę susidėlioti į vietas žaislus. Vyrui bręstant savo kambario sąvoka irgi kinta: ji išplečiama iki garažo, sandėliuko, balkono, kitų nedidelių zonų, kur vyrai tvarkingai susidėlioja savo žaislus — veržliarakčius, meškeres, plaktukus ir netgi pagal dydį išrikiuoja vinis.

Kalbėdamasi su draugėmis supratau: panašiai savo sūnus auklėja visos. Pora prisipažino, kad jų vaikas kartais nušluosto dulkes, dar dviejų sūnūs kartą per savaitę siurbia kilimą, viena netgi pareiškė, jog jos sūnus valo tualetą.

“Tualetą?!” — pasibaisėjome visos choru, ir nelaimingoji mama puolė teisintis: “Na, jis turi savo vonios kambarį. Tai nėra bendras tualetas... Jis tik pavalo jį šepetėliu, jokių guminių pirštinių...”

Taigi mūsų vyrai pusę sąmoningo gyvenimo diena iš dienos atlieka šituos tris svarbiausius savo darbus, kol mes staiga užsimanome juo papildyti dar 33 užduotimis. Vos per kelerius metus ar netgi kelis mėnesius. Ar tai įmanoma?

Įpročio jėga

Moteris valo dulkes
© Corbis

Štai tau tipiškas šeimos vaizdelis. Po sunkios darbo dienos abu įžengiame pro duris. Vyras klesteli ant sofutės, išsitraukia skardinę alaus ir įsijungia televizorių. Jo darbo diena baigėsi. Mano — tik įpusėjo. Todėl aš iškraustau pirkinių krepšelį, sudedu į indaplovę nuo pusryčių likusius indus ir sėdu skusti bulvių vakarienei.

Kol bulvės verda, kepu kepsnius, o kol jie kepa, pjaustau salotas. Staiga ramiai įsitaisiusį vyrą pasiekia isteriškas klyksmas: “Po galais! Kodėl viską turiu daryti viena?!” Iškrovą galėjo sukelti bet kas — pradėjęs svilti kepsnys ar įpjautas pirštas. Vyras reaguoja nedelsdamas: “Migle, — šaukia paauglei dukrai, — tuoj pat marš padėti mamai!”

Mano vyras labai supratingas. Kai imu skųstis nuovargiu, užjaučiamai sako: “Sunku būti moterimi.” Tarsi būti moterimi reikštų neapskundžiamą nuosprendį, kurio jis, deja, pakeisti negali. Nors labai norėtų.

Čia jau kalbame ne apie asmeninius įpročius, bet apie tradicijas bei nuostatas, kurios formavosi amžius ir kurias trumpai galime apibūdinti taip: vyras tempia namo mamutą, o žmona rūpinasi, kaip jį paruošti (t.y. vyras uždirba pinigų, žmona rūpinasi buitimi). Kol mano vyras vienas nešė mamutą, buitinių konfliktų nekildavo. Viskas pasikeitė, kai mamutą pradėjau parvilkti ir aš.

Tai jau ne vien nuovargio — greičiau principo klausimas: jei aš visą dieną vaikiausi mamutą, argi nenusipelniau tokio pat poilsio ant sofutės?

Tačiau net ir patys svariausi argumentai vyrą nuo sofutės pakelia tik trumpam. Nes įpročio jėga galingesnė nei proto. Žinai tai iš patirties. Pabandyk prisiminti, kiek kartų žadėjai mesti rūkyti, atsisakyti saldumynų, kas rytą spausti šviežių sulčių ar pradėti sportuoti? Juk puikiai išmanai, kaip tai naudinga grožiui ir sveikatai, tai kodėl nepradedi?

Greitai ir veiksmingai pakeisti įpročius gali nebent pats gyvenimas. Atsidūręs vienas toli nuo mamytės ir žmonos, vyras mikliai išmoks ir skalbti, ir ruošti valgyti, ir tvarkytis. Kai nuo jo prakaituotų marškinių ims sukti nosį kolegos, kai skrandyje atsivers opa dėl nesveiko maisto, o po namus ims šmirinėti tarakonai, jam tiesiog nebeliks kitos išeities, tik įgyti naujų įpročių. Todėl didžiausia klaida perimti vyrą tiesiai anytai iš rankų. Kaip tik taip padariau aš.

Kai susipažinau su savo būsimuoju vyru, jis gyveno studentų bendrabutyje, mito keptomis bulvėmis ir tomis atsargomis, kurias jo mama kruopščiai sukaišiodavo į litrinius stiklainius.

Ten buvo visko: ne tik visų rūšių konservuotų daržovių, bet ir kotletų, žuvų drebučiuose, dešrelių... Tuščius stiklainius bei nešvarius drabužius jis krovė į maišą ir veždavo kartą per mėnesį mamai, kad ši atkurtų atsargas. O paskui jis perėjo tiesiai į rankas man...

Klausi, kaipgi tada išmoko ruošti tuos septynis patiekalus, kuriuos neseniai minėjau? Tiesiog taip jau nutiko, kad neseniai pasikeitė mano pareigos ir dabar neretai tenka dirbti viršvalandžių.

Negalėdamas žiūrėti badaujantiems vaikams į akis, jis griebėsi samčio. Kelios dienos tokios praktikos suveikė geriau nei keleri metai ilgų moralų ir isterijos priepuolių. Beje, apie isterijos priepuolius...

Tau ką — PMS?

Konfliktas
© Corbis/Scanpix

Vyro auklėjimas turi būti toks pat nuoseklus ir metodiškas kaip vaiko. O kaip yra iš tiesų? Atsikeli vieną rytą, apeini prie lovos paskleistus laikraščius, prieš darydama makiažą prasibrauki delnu skutimosi putomis aptaškytą veidrodį, pastumi į šalį jau trečią dieną terasoje kiurksantį nugertą kavos puodelį, žvaliai peržengi koridoriuje išmėtytus batus ir važiuoji į darbą. Kitą rytą vėl tas pat. Trečią — irgi.

Ketvirtos dienos pavakare grįžti namo pavargusi ir įtūžusi, nes susiriejai su kolege, sumokėjai baudą dėl greičio viršijimo arba šiaip nėra nuotaikos. Tikiesi atsipūsti, tačiau jau koridoriuje įlipi į šuns paliktą balutę. Tai ir tampa paskutiniu dideliu lašu, perpildžiusiu tavo kantrybės taurę. O tada prasideda... “Kas čia, velniai griebtų, dedasi?!”

Išspardai batus, išmeti į šiukšlių dėžę jo kojines, paskui ten pat sugrūdi laikraščius ir net nenusivilkusi palto imi taip uoliai švaistytis šluoste, kad nė nepastebi, jog namai pavojingai ištuštėjo: vaikai su vyru užsidarė savo kambariuose, katinas smuko po lova, o vargšas nusikaltęs šuo iš visų jėgų bando įsisprausti tarp sienos ir gėlių vazono.

Kai po valandos tokio siautėjimo vyras ryžtasi išlįsti iš sandėliuko, pirmasis jo klausimas būna toks: “Kas čia tau užėjo? PMS?” Jis nesijaučia nė trupučio kaltas, nes netiki, kad tokį isterijos priepuolį galėjo sukelti paprasčiausia netvarka, kurią toleravai visą savaitę.

Ką daryti? Moralus atidėk į šalį ir imkis darbų. Tarkim, jei tau trukdo išmėtytos nešvarios vyro kojinės, kaskart užtikusi jas išmesk į konteinerį. Kaskart. Be jokio gailesčio. Kai jis vėl nueis į darbą be kojinių, padarys reikiamas išvadas. Sakai, paprasčiau jas įmesti į skalbinių krepšį?

Palikite tai profesionalams

Mes, moterys, buities darbų dažnai imamės ne tik dėl to, kad kenčiame žiaurią vyrų priespaudą. Mes tai darome ir todėl, kad mums geriau sekasi juos atlikti. Nes esame kruopštesnės — kaip kadaise rinkome uogas ir grybus, laukdamos iš medžioklės grįžtančio savo urvinių vyrų, taip dabar renkame jų išmėtytus daiktus. Nes esame kantresnės ir ištvermingesnės.

Nustatyta, kad vyrai lengviau ištveria didelius, bet trumpalaikius krūvius, tuo tarpu moterys geriau susidoroja su ilgai trunkančiais, nuobodžiais darbais. Be to, joms būdingas įgimtas instinktas sukti lizdelį.

Apdovanotos daugybe tokių talentų ir įgijusios dar daugiau įgūdžių, tą patį darbą mes padarome dvigubai greičiau. Prisimink, kaip dažnai čiupai iš vyro rankų šluostę, kuria jis negrabiai šiūravo blizgantį paviršių, bet tik dar labiau jį ištepė, ir stumtelėjusi šalin tarei: “Geriau aš pati.” Jis ir nesiginčija.

Taip, mano vyras iki šiol nemoka įjungti skalbyklės, neišmano, kaip sudėlioti indus indaplovėje, kad jų tilptų kuo daugiau (kartą bandė, bet buvo aprėktas dėl netaupumo), nė nenutuokia, kaip stalčiuje atsiranda švarūs drabužiai, painioja veidrodžių ir virtuvinio stalo šluostes.

Kita vertus, taip pat sąžiningai turiu prisipažinti, kad nemoku įkalti tos nelemtos vinies į gipso kartono plokštę, pakeisti rato, nuolat painioju, į kurias angas pilti tepalo, o kur — skysčio automobilio langams, vairo stiprintuvui, stabdžiams. Tiesą sakant, apskritai tik neseniai išmokau atidaryti variklio dangtį.

Bet tai — dar ne blogiausia: viena mano kolegė prisipažino nežinanti, kuo varomas jos automobilis — dyzelinu ar benzinu, mat kuro įpilti — vyro pareiga. Taip pasidalyti darbus būtų visai neblogai, jei ne viena smulkmena: pakeisti automobilio tepalus ar padangas pakanka kartą per metus, o štai bulves skusti tenka kasdien. Kita vertus, galima ir neskusti.

Aš tau ne tarnaitė!

Vyras siurbia kambarį
© Corbis

O dabar dar kartą peržvelkime statistiką. Tik iš kitos pusės. Pasirodo, net 11 proc. Lietuvos moterų nelygina drabužių, 12 proc. neruošia maisto ir 10 proc. netvarko namų! Jei paverstume tai realiais skaičiais, rezultatas būtų tiesiog bauginamas. Iš kur jų tiek — tie šimtai tūkstančių tinginių?!

Prieš kelerius metus lankiausi vienos psichologės organizuotame seminare “Kaip bjaurųjį ančiuką paversti gulbe” (ar kažkaip panašiai), kur visiškai rimtai buvo aiškinama, jog mergaitėms negalima dirbti jokių fizinių darbų. Nes jie gali sugadinti laikyseną ir pakenkti rankų odai.

O tada sudie, sėkminga santuoka: koks verslo ar politikos šulas norėtų vestis į priėmimą prezidentūroje pelenę raudonomis rankomis! Nežinau, kur dabar skrajoja šitos gulbės. Vienos turbūt tebesaugo rankų odą ir samdo tarnaites. O tos, kurios sau negali to leisti, gal buities nesureikšmina.

Pažinojau tokią menininkų porelę, kuri irgi buities nesureikšmindavo. Jų namai priminė landynę su stipriu intelektualiniu prieskoniu: šalia Dostojevskio tomelių — apgraužti picos gabalai, juodas rojalis, kuriuo šeimininkė mėgo skambinti klasikinius etiudus, — tirštai nupėduotas katino smėlėtomis kojomis, ore draikosi juodi šuns gaurai, o norint atkurti tikrąją tualeto plytelių spalvą reikėtų samdyti draugą restauratorių.

Aš jau nekalbu apie kvapus, kurių nenustelbė jokie, net patys autentiškiausi, indiški smilkalai. Šeimininkams tai netrukdė, bet manęs jų gyvenimo būdas neįkvėpė — greičiau priešingai. Kita vertus, šie vaizdeliai pasufleravo gerą mintį: ar tikrai buitis tokia reikšminga, kad dėl jos vertėtų rietis kiauras dienas? Apskritai ar buitinių konfliktų priežastis yra buitis?

“Sadomazo” žaidimėliai

Pora
© Corbis

Už paprasto neplauto kavos puodelio neretai slepiasi didesnės problemos: nepasitenkinimas santuoka, dėmesio ilgesys, netgi išvėsę seksualiniai santykiai. Argi gerai pasimylėjusi dažnai priekaištauji mylimajam, kad jis išmėtė drabužius? Kaip tyčia jie užkliūva tada, kai jis užsibūna su draugais arba spokso į televizorių, užuot sekiojęs akimis tave.

Kalbėti apie rimtesnes problemas kur kas kebliau, nei niurnėti dėl neišnešto šiukšlių kibiro. Stebėk, kuo galop virsta šie buitiniai priekaištai: “Štai ir vėl indai neplauti... Viskas man vienai! Tau nusispjaut į mano jausmus...” Kuo čia dėtas puodelis?

Kartais mes tyčia triūsiame vienos, sukandusios dantis ir nutaisiusios kankinės minas. Nes norime, kad jis pasijustų kaltas.

Negaliu pamiršti vienos scenos iš Oskaro Koršunovo spektaklio “Vaidinant auką”. Tiksliai nepakartosiu, bet esmė maždaug tokia. Vyksta liudytojo (kaltinamojo?), užguito liesučio akiniuoto vyriškio, apklausa: jis pasakoja, kaip pro langą iškrito jo žmona. Pasirodo, jis pasisiūlė jai padėti.

Bet jo gerus norus pasitiko tyla ir įnirtingas brūžavimas šluoste — žmona buvo įsiutusi. Jo klausimas “Gal tau padėti?” nuskambėjo keliolika kartų, tik kaskart balse buvo vis daugiau nevilties ir įtūžio, tonas darėsi vis čaižesnis. Kol galop virto kriokimu: “GAL, SAKAU, TAU PADĖĖĖĖĖTI!!!!!” Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdo žmona. Nes paskui ji iškrito pro langą.

Įdomu, ir ką aš čia norėjau pasakyti... Gal kad nenoras dalytis buities darbais pavojingas gyvybei?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka, penki teroristai nušauti yra sužeistų (23)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (13)

Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

„Lietuvos įtakingiausieji 2017“: žurnalistai (14)

Ir šalies elitas, ir visuomenė vieningai sutaria dėl įtakingiausių šalies žurnalistų. Sąrašo...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: aukų skaičius dramatiškai išaugo nuolat pildoma (789)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Išpuolis Barselonoje: sulaikyti du įtariamieji (270)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti (29)

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (43)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

„Sūduva“ po pertraukos neatlaikė Bulgarijos čempionų spaudimo (175)

Bulgarijos čempionai parodė savo meistriškumą. Paskutinio UEFA Europos lygos atrankos varžybų...

Lietuvoje pristatyta įspūdinga aukštosios mados Indijos kolekcija (15)

Vilniuje ketvirtadienio vakarą įvyko neeilinis mados renginys. Indijos nepriklausomybės dienos...