Kuo tikėti: savo vaiku ar mokytojais?

 (42)
Dviprasmiškoje situacijoje atsidūrusi mama klausia, kurion pusėn jai stoti iškilus problemoms su sūnumi mokykloje. Mat vaiko ir mokytojų versijos skiriasi.
© Shutterstock

Klausimas

Esu užstrigusi ir labai pasimetusi. Mane kamuoja daug klausimų, matyt pats esminis būtų – kaip tikėti savo vaiku, kai matai jį vienokį namie, o kitokį apibūdina mokykla? Auginu paauglį, visko būna, bet susitariam. O mokykla – priešingai. Nuolatiniai skundai dėl jo elgesio. Esmė ta, kad labai daug visokių neatitikimų. Taip, sūnus, matyt, spėju, bent taip sako auklėtoja, nemoka pripažinti kaltės.

Jis man sako vieną, mokytoja kitą. Vienoje klasėje gavome etiketę – sunkus, nevaldomas vaikas. teko pereiti į kitą klasę. Ir čia prasidėjo dar didesnės bėdos. Pirmo pokalbio metu auklėtoja pasakė, kad ji ir tėvai buvo prieš, kad sūnus pereitų į jų klasę, nes nukentės pažangumas ir reputacija.

Kurį laiką vaikui puikiai sekėsi, bet ilgainiui vėl viskas pablogėjo. Prašiau psichologės pagalbos, negavau, nes cituoju: „jis pats atsisakė“. Lankėmės pas nepriklausomą specialistą, pokalbis vyko sklandžiai, ilgai, buvo pagerėjimas. Bet neilgam.

Prasidėjo skundai, kad sūnus atsikalbinėja prieš mokytojus. Ne visus, tik su keliais yra konfliktai. Teko dalyvauti vaiko gerovės komisijose, ten buvo pasakyta, kad jis tiesmukas, turi savo nuomonę ir yra nevaldomas. Vaikas užsidėjo etiketę – esu nevykėlis ir blogietis.

Vieną vakarą parėjo apsiverkęs, paklausiau kas nutiko, pasakė, kad jo bendraklasiai su juo nebegali bendrauti, nes paskambino auklėtoja tėvams ir pasakė, kad su sūnumi nebendrautų…

Vaikas labai išgyveno. Aišku, paslapčia su kai kuriais vaikais bendravo vistiek…

Per klasės susirinkimą vaikas prie visų užklausė auklėtojos, kodėl ji taip pasielgė, žinoma, auklėtoja nepripažino. Paskambino man ir pasakė, kaip jis taip išdrįso. Aš paaiškinau, kad jis labai nusiminė, jam tai svarbu, ji atsakė, kad neturi tam nei laiko, nei noro. Kad prieštarauja tėvai, o ji jį pradžioj gynė. Sūnui priklijuota nauja etiketė. Ji pasakė, kad sūnus prigalvojo viską, nors aš tikiu ir jo draugais. Jie man patys pasakė apie tokį pokalbį.

Tokios mintys auklėtojos, kaip „na, tai dabar gera klasėj kai nėra jo?…“, kai vaikas susirgo…
Ir daug yra visokių nesusikalbėjimų, vaiku niekas netiki, jis pats savim nebetiki. Pradėjo kartoti „aš blogiausias, tai kam aš jums. Išeisiu ir visiems bus gerai". Aš pradėjau nerimauti.

Aš vaiku noriu tikėti, bet mokykla man teikia kitokią informaciją. Aš nebežinau kas teisus.
Padėkit man išmokti atrinkti informaciją…

Aš noriu tikėti savo vaiku. Man baisu dėl jo išgyvenimų. Jis stengiasi kaip tik gali, nesimuša, dažnai pasako savo nuomonę garsiai, aišku, tai iš šalies atrodo labai nemandagu, nors aš jau nebežinau. Jis nuolatos save kaltina, pradėjo nesimokyti, vis kartoja kad jis storas, blogas, net vienu metu, kai buvo nutarta jo neimti į kelionę, jis pasakė – nusižudysiu tada…

Aš atsiprašau už padrikas mintis. Manyje tiek visko daug, kad aš galėčiau kalbėti parą.

Aš nebežinau kaip man elgtis… Noriu, kad vaikas augtu doru žmogumi, išauklėtu, laikytųsi tvarkos, bet ir būtų laimingu… O dabar kaupiasi kompleksai…

P.S. mums duota savaitė. jeigu vaikas nepakeis savo elgesio, bus pašalintas iš klasės…

Inga

Psichologės Jurgitos Kuzmickaitės Pedersen komentaras

Miela Inga, pirmiausia, tai nusiraminkite ir nepulkite į paniką. Mano atsakymas į Jūsų klausimą, ar tikėti savo vaiku, būtų labai paprastas – taip, tikėti. Tikėkite tuo, ką matote, tuo, ką jaučiate, tuo, ką sūnus Jums pasakoja, nes kas gi daugiau, jei ne Jūs. Tik Jūs jį geriausiai pažįstate (aš nešneku apie kraštutinius atvejus, kuomet tėvai pateisina ar nenori matyti vaiko blogo elgesio, toleruoja netinkamus poelgius). Tikiu, jog situaciją vertinate blaiviai ir kritiškai.

Paaugliams ypač svarbus tėvų tikėjimas jais, gebėjimas juos palaikyti, išklausyti be moralizavimo ir vertinimo. Paauglystė – tai, greičiausiai, pats sudėtingiausias žmogaus brandos etapų. Visi tėvai jos laukia su siaubu. Tačiau, vieni ją pergyvena be didesnių audrų, kitus, deja, ji nusiaubia kaip viesulas.

Kokia bus vaiko paauglystė, priklauso nuo begalės dalykų ir aplinkybių. Paauglio iššaukiantis elgesys gali priklausyti nuo jo temperamento, charakterio, nuo genetikos, nuo persirgtų ligų, patirtų traumų, nuo šeiminės padėties (auga su vienu iš tėvų ar su abiem), nuo emocinės atmosferos namuose, nuo auklėjimo stiliaus (per didelė ar per maža globa), patyrus nelaimingą meilę, išgyvenus traumuojančius įvykius (artimo žmogaus mirtis, skyrybos) ir t.t.

Šis laikotarpis sunkus ne tik aplinkiniams, bet ir patiems paaugliams. Jie tarsi atsiduria ant beprotybės slenksčio. Pradeda keistis jų kūno formos, išoriškai tampa panašėti į suaugusiuosius, tad ir elgtis norisi kaip jie, tačiau smegenys vis dar vaikiškos, negalinčios priimti racionalių sprendimų. Šiuo laikotarpiu jie ieško atsakymo į klausimą „tai, kas gi aš esu?" Dabar jiems ypač svarbus dėmesys, pripažinimas, įvertinimas.

Kadangi apie situaciją aš žinau tik tiek, kiek parašėte, man nieko kito nelieka, tik stengtis paaiškinti Jūsų sūnaus elgesį remiantis išdėstytais faktais. Aišku, galiu ir klysti. Pirmiausia, tai man nepasirodė, jog su Jūsų sūnumi būtų nutikę kažkas labai blogo. Jūs pati rašote, jog su juo galima susitarti, namuose jis elgiasi normaliai, po pokalbių stebimi elgesio pagerėjimai, jis jautriai reaguoja į kritiką, nuo Jūsų neslepia emocijų ir pan. Kažkodėl visų problemų židinys – mokykloje.

Sakykim, Jūsų sūnus tikrai išsiskiria iš bendros masės, nebijodamas garsiai pareikšti savo nuomonės. Ir kam tai gali patikti, jei ta nuomonė dar persigėrusi jaunatviško maksimalizmo? Bet problema yra ne nuomonės reiškime, o mokytojo gebėjime ją priimti, suvaldyti, paskatinti mokinį reikšti nuomonę socialiai priimtinais būdais, jei ji labai tiesmuka, gebėjime nepriimti to kaip įžeidimo, nepagarbos. Tuomet nereikės vaiko versti prisipažinti kaltu, jis pats susivoks, kad kažkur suklydo. Bet kuris gi mokytojas tuo užsiims, tokio aktyvuolio geriau atsikratyti ir bus ramu. Juk, kaip supratau iš laiško, Jūsų sūnus konfliktuoja ne su visais mokytojais, kažkaip su kitais bendradarbiauja.

Didžiausia šios istorijos blogybė ne sūnaus elgesys, o viešas jo aptarimas, su tėvų ir bendraklasių pajungimu. Nemokėjimas ar nenorėjimas užkirsti kelio krizinei situacijai, leidimas jai rutuliotis toliau. Vaikai didele dalimi išmoksta tyčiotis iš suaugusiųjų. Ir mokyklos psichologo vaidmuo čia turi būti pagrindinis, bet deja deja... Ir ką gi mes rezultate turime? Vieną laisvai mintis reiškiantį paauglį ir priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusią aplinką.

Aišku, kad jam skaudu, aišku, kad jis jaučiasi atstumtas, vienišas. Toks jo elgesys tampa trūkumu, jo kompleksu. Paauglys susigūžia, užsidaro, nusišalina ir tampa piktu, labai piktu. Pasaulis jam atrodo priešiškas, o ką su priešu reikia daryti? – ogi kovoti. Taip prasideda pasaka be galo, tu man – aš tau.

Taip, galbūt sūnui kažkur trūksta atsakomybės, elgesio pasekmių suvokimo, kitų jausmų supratimo, bet mokyklos bendruomenė tokius klausimus turėtų spręsti delikačiai, užtikrinant paauglio psichologinį saugumą. Vaikai viską girdi, viską mato, tik supranta ir elgiasi savaip, todėl kartais mokyklose užsidega žvakutės. Mylėkime juos visokius, būkime jiems tais sektinais pavyzdžiais. Inga, tikiuosi Jums viskas bus gerai. Jei problemų vis dar yra, kreipkitės į specialistus.

http://psichika.eu
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Namai

Mitybos specialistės patarimai, kaip suformuoti teisingus vaikų mitybos įpročius (1)

Nuo mažų dienų vaikai mokomi skaičiuoti, rašyti, skaityti, tačiau pamirštama kalbėti apie itin mūsų sveikatai ir savijautai didelę įtaką darantį maistą.

Nėštumo dienoraštis: naujausi tyrimai privertė susimąstyti (2)

Jovita laukiasi antrojo vaikelio ir kas savaitę savo nėštumo potyrius pasakoja internetiniame dienoraštyje. Kas naujo nutiko 27 nėštumo savaitę?

Tėvai sprendžia namų darbus? Tai – meškos paslauga (6)

Be abejonės, visi tėvai nori, kad jų vaikams mokykloje sektųsi puikiai, tad dėl geresnių rezultatų jie pasiryžę padaryti viską. Vis dėlto kai kurie tėveliai persistengia.

Asmenybę ugdanti mokykla – realybė ar utopija? (4)

Naujausi tyrimai atskleidžia, kad puikiai valdanti išmaniąsias technologijas ir gebanti įsisavinti informaciją „Z“ karta vis sunkiau susidoroja su emociniais iššūkiais, kurie yra neatsiejami šiuolaikiniame pasaulyje.

S. Paltanavičius: vaikų klausimai ir džiugina, ir kelia kartėlį (1)

Šiuolaikinių vaikų klausimai būna tokie paprasti, kokių mūsų kartos vaikams būtų buvę juokinga klausti, sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius.