Koks tikslas turėti vaikų?

 (614)
Jei žmonės nebenori savęs pratęsti, nyks ne tik giminės. Jau žlungame kaip tauta. Na ir kas? Vadinasi, neturėjome pakankamai gyvybingumo. O gal manot, jog aistrą gyventi reikia skatinti specialiomis priemonėmis ar ypatingai dotuoti?
© Shutterstock nuotr.

Pasak mokslininkų, savęs pratęsimas, šeima yra kiekvieno žmogaus psichikoje užkoduotas archetipinis procesas. Tačiau vis daugiau žmonių savimi patvirtina: galima atsilaikyti gyvenimo tėkmei, jei stipriai laikaisi laisvės, saviraiškos, pajamų. Atrodo, taip saugiau. Protingiau. Vis dėlto, aš renkuosi pasileisti - tiesiog smalsu, kas ten už posūkio ir į kokią jūrą neša?

„Mirti sau“ savanoriai

Vaikai vadinami ypač rizikingu projektu. Tačiau diskusijose „už“ ir „prieš“ pasimeta aplinkybė, kad visus mus kažkada kažkas pagimdė, slaugė, maitino ir rengė. Mūsų mamoms ar močiutėms tai kainavo vidutiniškai po pusę gyvenimo, praleisto prie viryklės, krūvą nepamatytų spektaklių, neperskaitytų knygų, kelionių, į kurias nenuvyko ir tikriausiai nebenuvyks.

Tačiau jei paklaustume jų pačių, ką už tai gavo, prisakytų šimtus gražių žodžių. Ir pasveikintų kiekvieną būsimą mamą. „Dabar vaikus auginti lengviau, o mūsų laikais...“, - įsikalbėjus tikriausiai pridurtų.

Buitis pasikeitė, tačiau bent du ar tris mažiukus auginantys žmonės ir šiandien patvirtins: vaikai – geriausi „mirti sau“ mokytojai. O kas šiais laikais labai jau nori mirti sau?

Aš pati nematau reikalo apsimetinėti, kad „viskas puikiai suderinama“. Kad nebijau žiemos su „dvi savaites serga, dvi sveiki“, kad kartais nestinga laisvės, pasibastymų iki ryto ir drybsojimo iki ketvirtos popiet. Tačiau ar dėl to gailiuosi tapusi triskart mama? Ne!

Nes labai įdomu iš arti matyti, kaip auga žmogus. Kaip atranda pasaulį. Savarankiškėja. Priima naujus ateinančius. Mokosi būti kartu.

Uždeda karūną ir... nukryžiuoja

Motinystė išsklaido visagalybės iliuziją, kad pats esi savo gyvenimo šeimininkas. Tavyje kažkas auga, plečiasi, užimdamas vis daugiau vietos, o tuo pačiu stiprėja žinojimas, kad priimsi be sąlygų.

Baisiausias patyrimas man buvo trys dienos nepagydomai sergančių vaikų sanatorijoje. Iki mirties vežimėliuose juos vežiojančios, valgydinančios mamos - ne metams/dvejiems atidėję savirealizacijas ir karjeras. Štai, kokia gali būti motinystės kaina, štai tikrasis „mirti sau“ ir mylėti Kahlil Gibran aprašytąja meile, kuri „uždeda karūną, bet ir nukryžiuoja, augina, bet ir geni“.

Renkantiems argumentus „prieš“ tai galėtų būti vienas rimčiausių. Iš tiesų, niekada nežinai, kokia dalia tau teks. Ir privalėsi priimti. Galima nesutikti: trypti kojomis, ginčytis iki nukritimo. Arba tiesiog nerizikuoti. Kitaip tariant – dėl visa ko atsisakyti iš tikrųjų gyventi: žmonėtis ir svečiuotis, bet pačiam nepriimti ateinančių. Nekviesti, nelaukti.

Logiška: vis dažniau susitikinėjam kavinėse. Kam tie neplauti indai, išlaidos? Kalbant apie vaikus jos irgi ne paskutinėje vietoje, nes motinystė tai ir „mažėjančios galimybės uždirbti, rizika iškristi iš darbo rinkos“.

Tačiau man didesnė rizika atrodo iškristi iš gyvenimo, t. y. mirti nepajutus visos jo pilnatvės.

Tėti, tu esi gražus!

„Mama, ar tu sušildysi mano gyvenimą?“, - klausia mažiausias iš vaikų, nulipęs nuo „pagalvojimo kėdutės“ ir tam kartui supratęs, kad negalima spardytis. „Tėti, tu esi gražus“, - pasitikslinęs, kaip atrodo „ž“, pirmą kartą užrašo vidurinėlis. Suaugę vaikai moko paleisti: užuot gyvenus jų gyvenimą, atsigręžti į savąjį. Manot, lengva?:)

Gavęs gyvybės dovaną tarsi turėtum ją dovanoti kitam. Bet jei nesinori atsisakyti to ar ano – gal ir nereikia? Tikrasis dovanojimas juk ne sandėris, ką už tai gausi, ar atsipirks, kas man iš to.

Vaikas – ne savo gyvenimui įprasminti, ne giminei pratęsti ir net ne Tėvynei. Ne vandens stiklinei senatvėje paduoti, ne vyrui pririšti ar sutvirtinti šeimai, ne pašalpai gauti. Ne dėl tiksinčio laikrodžio, ne „ateis laikas – gailėsiesi“. Jei dar vienas – ne iš baimės po ankstesnio grįžti į darbą. Ne tam, kad reikia broliuko/sesutės ar „vienas vaikas – ne vaikas“. Tik dėl jo paties. Kad gimęs gyventų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Namai

Pirmasis telefonas vaikui: ką turėtų žinoti tėvai (2)

Šiais laikais sakyti, jog reikia vaiką „saugoti“ nuo technologijų, inovacijų ar naujovių būtų naivu. Išmanieji prietaisai ir technologijos labai greit įsiveržė į kiekvieno iš mūsų gyvenimus, o vaikams tai jau tiesiog neatskiriama jų gyvenimo dalis.

Vaikų noras laimėti šiltnamius vienus tėvus suvienijo, kiti bandė gudrauti (11)

Jau antrą savaitę šalies vaikų darželiai ir kitos ikimokyklinio ugdymo skyrius turinčios įstaigos varžosi dėl galimybės laimėti nuosavus šiltnamius savo mažiesiems auklėtiniams.

Universiteto dėstytojos patarimai, kaip ugdyti kūrybiškus vaikus (3)

Dabartinei visuomenei, susiduriančiai su sparčiais pokyčiais bei iššūkiais, ypač aktuali kūrybingos asmenybės ugdymo problema. Daugėja kūrybiškumo reikalaujančių profesijų, didėja kūrybinį darbą dirbančių žmonių poreikis, o ir sėkmingas visuomenės augimas vis tvirčiau siejamas su asmenimis, gebančiais dirbti komandoje, bendrauti, kūrybiškai mąstyti, nesunkiai prisitaikyti, pasitikėti savimi.

Paskelbė populiariausių šunų sąrašą (27)

Amerikos grynaveislių šunų augintojų klubas paskelbė naujausią pačių populiariausių šunų sąrašą ir jo viršūnėje vėl karaliauja labradorai retriveriai.

Testas: ar Jūsų vaikas jautruolis?

Vieni vaikai yra jautresni už kitus. Mes gimstame su didesniu ar mažesniu neurologiniu jautrumu, kuris įtakoja mūsų santykį su pasauliu. Jautrumas aplinkai, kitiems žmonėms yra dievo dovana, tačiau tokiems vaikams yra sunku gyventi, susitvarkyti su savo emocijomis, nerimu ir mintomis, todėl tiek tėvai, tiek pedagogai turėtų padėti tokiam vaikui užaugti, nesužlugdant vaiko talento.