Koks tikslas turėti vaikų?

 (614)
Jei žmonės nebenori savęs pratęsti, nyks ne tik giminės. Jau žlungame kaip tauta. Na ir kas? Vadinasi, neturėjome pakankamai gyvybingumo. O gal manot, jog aistrą gyventi reikia skatinti specialiomis priemonėmis ar ypatingai dotuoti?
© Shutterstock nuotr.

Pasak mokslininkų, savęs pratęsimas, šeima yra kiekvieno žmogaus psichikoje užkoduotas archetipinis procesas. Tačiau vis daugiau žmonių savimi patvirtina: galima atsilaikyti gyvenimo tėkmei, jei stipriai laikaisi laisvės, saviraiškos, pajamų. Atrodo, taip saugiau. Protingiau. Vis dėlto, aš renkuosi pasileisti - tiesiog smalsu, kas ten už posūkio ir į kokią jūrą neša?

„Mirti sau“ savanoriai

Vaikai vadinami ypač rizikingu projektu. Tačiau diskusijose „už“ ir „prieš“ pasimeta aplinkybė, kad visus mus kažkada kažkas pagimdė, slaugė, maitino ir rengė. Mūsų mamoms ar močiutėms tai kainavo vidutiniškai po pusę gyvenimo, praleisto prie viryklės, krūvą nepamatytų spektaklių, neperskaitytų knygų, kelionių, į kurias nenuvyko ir tikriausiai nebenuvyks.

Tačiau jei paklaustume jų pačių, ką už tai gavo, prisakytų šimtus gražių žodžių. Ir pasveikintų kiekvieną būsimą mamą. „Dabar vaikus auginti lengviau, o mūsų laikais...“, - įsikalbėjus tikriausiai pridurtų.

Buitis pasikeitė, tačiau bent du ar tris mažiukus auginantys žmonės ir šiandien patvirtins: vaikai – geriausi „mirti sau“ mokytojai. O kas šiais laikais labai jau nori mirti sau?

Aš pati nematau reikalo apsimetinėti, kad „viskas puikiai suderinama“. Kad nebijau žiemos su „dvi savaites serga, dvi sveiki“, kad kartais nestinga laisvės, pasibastymų iki ryto ir drybsojimo iki ketvirtos popiet. Tačiau ar dėl to gailiuosi tapusi triskart mama? Ne!

Nes labai įdomu iš arti matyti, kaip auga žmogus. Kaip atranda pasaulį. Savarankiškėja. Priima naujus ateinančius. Mokosi būti kartu.

Uždeda karūną ir... nukryžiuoja

Motinystė išsklaido visagalybės iliuziją, kad pats esi savo gyvenimo šeimininkas. Tavyje kažkas auga, plečiasi, užimdamas vis daugiau vietos, o tuo pačiu stiprėja žinojimas, kad priimsi be sąlygų.

Baisiausias patyrimas man buvo trys dienos nepagydomai sergančių vaikų sanatorijoje. Iki mirties vežimėliuose juos vežiojančios, valgydinančios mamos - ne metams/dvejiems atidėję savirealizacijas ir karjeras. Štai, kokia gali būti motinystės kaina, štai tikrasis „mirti sau“ ir mylėti Kahlil Gibran aprašytąja meile, kuri „uždeda karūną, bet ir nukryžiuoja, augina, bet ir geni“.

Renkantiems argumentus „prieš“ tai galėtų būti vienas rimčiausių. Iš tiesų, niekada nežinai, kokia dalia tau teks. Ir privalėsi priimti. Galima nesutikti: trypti kojomis, ginčytis iki nukritimo. Arba tiesiog nerizikuoti. Kitaip tariant – dėl visa ko atsisakyti iš tikrųjų gyventi: žmonėtis ir svečiuotis, bet pačiam nepriimti ateinančių. Nekviesti, nelaukti.

Logiška: vis dažniau susitikinėjam kavinėse. Kam tie neplauti indai, išlaidos? Kalbant apie vaikus jos irgi ne paskutinėje vietoje, nes motinystė tai ir „mažėjančios galimybės uždirbti, rizika iškristi iš darbo rinkos“.

Tačiau man didesnė rizika atrodo iškristi iš gyvenimo, t. y. mirti nepajutus visos jo pilnatvės.

Tėti, tu esi gražus!

„Mama, ar tu sušildysi mano gyvenimą?“, - klausia mažiausias iš vaikų, nulipęs nuo „pagalvojimo kėdutės“ ir tam kartui supratęs, kad negalima spardytis. „Tėti, tu esi gražus“, - pasitikslinęs, kaip atrodo „ž“, pirmą kartą užrašo vidurinėlis. Suaugę vaikai moko paleisti: užuot gyvenus jų gyvenimą, atsigręžti į savąjį. Manot, lengva?:)

Gavęs gyvybės dovaną tarsi turėtum ją dovanoti kitam. Bet jei nesinori atsisakyti to ar ano – gal ir nereikia? Tikrasis dovanojimas juk ne sandėris, ką už tai gausi, ar atsipirks, kas man iš to.

Vaikas – ne savo gyvenimui įprasminti, ne giminei pratęsti ir net ne Tėvynei. Ne vandens stiklinei senatvėje paduoti, ne vyrui pririšti ar sutvirtinti šeimai, ne pašalpai gauti. Ne dėl tiksinčio laikrodžio, ne „ateis laikas – gailėsiesi“. Jei dar vienas – ne iš baimės po ankstesnio grįžti į darbą. Ne tam, kad reikia broliuko/sesutės ar „vienas vaikas – ne vaikas“. Tik dėl jo paties. Kad gimęs gyventų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Namai

Kaip išauklėti tinginius (5)

Kai kurie tėvai sėkmingai ugdo ir vysto tokias vaikų savybes kaip atkaklumas ir tikslo siekimas. O mes siūlome padaryti atvirkščiai. Ką reikia daryti tėvams, kad išauklėtų tinginį?

Patarimai, kaip pasirūpinti vaikų mityba kelionės metu

Tiek planuojant atostogas, tiek jau atostogaujant vaikų mityba kelia nemažai klausimų tėvams – keičiasi aplinka, dienos režimas, taip pat ir maistas. Vieni mažyliai noriai išbando naujus skonius, o kiti pokyčius pasitinka protestu prieš siūlomą maistą – ką daryti tėvams, kokių taisyklių laikytis?

Katės, kurioms senovėje kurtos poemos (1)

Kačių Tailande yra visur. Čia meilė katėms turi ypač gilias šaknis.

Atvirai apie motinystę: ji apnuogina ir pačius geriausius, ir bjauriausius moters bruožus (5)

Taip, kartais aš pasakoju apie motinystę be pagražinimų, be apgaulės, nepostringaudama, jog tai, atseit, begalinis nesiliaujantis pasitenkinimas ir malonumas. Nes tai ne malonumas, o milžiniškas darbas.

Psichiatras: vaikai turi kelti rūpesčių, o ne ramiai naršyti internete (2)

Jaunajai kartais vis sunkiau sutelkti dėmesį, daugėja hiperaktyvumo atvejų. Švietimo sistema turėtų prisitaikyti prie kintančio gyvenimo ir stengtis išsaugoti psichologinį intelektą, itin veikiamą virtualios erdvės, LRT RADIJUI sako psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna.