Gyvojoje kalboje išgirstamas ir šaipokiškas „morčiaus“ pavadinimas. Ar beatpažinsime, kad tai romėnų karo dievo Marso vardas, mat dabar šį žodį besiejame su katinų pavasarinėmis meilės varžytuvėmis. O kas gi „padovanojo“ kovo vardą mėnesiui? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai (kovarniai). Jie netoli iš gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį, kitą kilometrų.
Daug kovų žiemoja dabar miestuose; šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo. Esama ir kitos šio pavadinimo kilmės versijos. Juk šį mėnesį ledus išneša upės, pradžiūsta keliai. Senovėje lietuvių kariai patraukdavo į žygius. Žinia, prieš tai atnašavę karo dievui Kovui arba Karoriui. O melsdavo jį pagalbos prisėdę ant balno gimtojoje pirkioje, šalia krosnies.
Pavasario pragiedruliai greitai sugriauna visas žiemos viltis. Nebepavyksta jai atsigauti, kai dienos ilgumas priartėja ir pralenkia nakties. Tačiau vidutinė mėnesio temperatūra vis dar tebėra neigiama - 0,7 oC. Ir sniego malūnas šiaurėje dar gali ne kartą sumosuoti pūgų sparnais... Kritulių kovą būna nedaug – apie 36 mm. Gamtoje jau nemažai pavasario požymių ir kaskart jų vis daugėja.
Šiuo mėnesiu kitados prasidėdavo ir metai – tai žemdirbyste besiverčiančių tautų tradicija. Pirmosioms metų atskaitos dienoms visada teikta ypatinga reikšmė, manyta, kad jos nulemia visų metų orus, kartu ir žemės darbų sėkmę. Daugelyje Lietuvos vietų išgirsite tvirtinant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris; antroji atitinka vasarą, trečioji – rudenį, ketvirtoji – žiemą.
Pavasarį senovės lietuviai sutikdavo iškilmingomis apeigomis kaip mielą, ilgai lauktą svečią. Deja, apie tai žinoma tik tiek, kiek parašyta istoriografiniuose šaltiniuose. Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome papasakojo apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus jaunam mėnuliui, kai jau būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavo už kaimo į laukus dainomis tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų.
Vyskupas Motiejus Valančius aprašo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Juodvi varžydavosi, kuri šventą paveikslą parneš į kaimą. Šiemet neomenija saulėlydžio žaroje sublizgės kovo 16-osios vakare.
Gamtos žingsneliai pavasario link senajame kaime būdavo atidžiai stebimi ir pažymimi šventėmis. Įdomu, kad beveik visos tradicinės kovo šventės pragysta paukščiais, turi ir jų vardus. Mat senovėje tikėta, kad pavasario šilumą ant sparnų jie ir atneša. Kovo 4-oji, Kazimierinės, senovėje tapatintos su kovarnių ir varnėnų („špokų“) parskridimu. Dar ši šventė vadinta „kreivavėžiu Kazimieru“, nes skvarbūs saulutės spinduliai išgraužia vėpūtinius, ir viena rogių kelio pusė patyžta.
Špokų dieną reikia bent trumpai praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus pirmaisiais saulutės spinduliais ir pavasario garsais. Kad žinotų, jog nebeilgai teks tvarto tamsoje tūnoti... Išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis neverta – tai pranašauja nederlių.
Rytų Aukštaitijoje sakoma: „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės.“ Per Kazimierines nuo stogo ledo žvakėmis vidurdienį jau tiek prilaša vandens, kad ir avinukas gali iš balutės atsigerti.
Svarbiausias šios šventės įvykis – Vilniuje vykstanti Kaziuko mugė. Šio spalvingo ir įdomaus renginio tradicija pradėjo rastis nuo 1604 metų, karalaitį Kazimierą paskelbus šventuoju. Sostinėje vykdavo labai iškilmingos, net kiek teatralizuotos procesijos, kuriose dalyvaudavo visų sostinės amatininkų cechų meistrai, gildijų pirkliai, naktinės sargybos kariai, vienuolijos ir jų mokyklų auklėtiniai, Vilniaus universiteto studentai, krašto didikai su vasalų palydomis.
Išskleistomis vėliavomis, savo amato ar užsiėmimo ženklais, išblizgintais šarvais ir ginklais, puošniais rūbais jie sustodavo išvardytąja tvarka procesijai Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Iškilmės užtrukdavo, tad kaip čia apsieiti be prekybos skanumynais... 1827 m. kermošius jau buvo įteisintas Katedros aikštėje, 1901 m. jis buvo perkeltas į Lukiškių aikštę. Netilpo ir ten: suvažiuodavo per 2400 valstiečių vežimų, o prekybininkai savo „būdomis“ užstatydavo visą Neries krantinę nuo Žaliojo tilto iki Žvėryno.
Aplinkinių kaimų žmonės į Kaziuką atveždavo parduoti namudinių medžio dirbinių. Lauktuvių iš mugės parveždavo „Kaziuko širdis“ – meduolius su liukru išrašytais vardais bei meilingais palinkėjimais; taip pat įvairiausiais prieskoniais pagardintų Smurgonių riestainių.
Nė viena mugė neapsieidavo be meškų šokdinimo. Žemaitijoje, kaip liudija vyskupo Motiejaus Valančiaus 1847 m. ganytojiškas laiškas, meškos dalyvaudavo namų šventinimo apeigose. Štai iš kur vienas svarbiausių Užgavėnių persirengėlių personažų! O senieji vilniečiai prisimena posakį apie kokį netikšą jaunikaitį: „Tam tai tik Smurgonių akademijoje mokytis!“ Mat kunigaikščiai Radvilos tame miestelyje buvo įsteigę meškų dresavimo mokyklą...
Sovietmečiu garsiajai mugei teko susigūžti Kalvarijų turgavietėje. Į sostinės tradicijas Kaziukas sugrįžo tik 1991-aisiais, kai buvo leista prekiauti senamiesčio gatvėse ir aikštėse. Kaziukas – Vilnijos krašto etninės kultūros savastis ir paveldas. Tad nederėtų tokias muges ir tuo pačiu laiku rengti kituose miestuose. Kiekvienas kraštas turi tik jam būdingų, savitų tradicijų. Ir prekymečiai, jomarkai, kermošiai seniau niekada nesutapdavo; jų datos būdavo skelbiamos kalendoriuose.
Kovo 10-ą dieną gimtinėn jau parskrenda 40 paukščių rūšių. Tai daugiausia mažieji giesmininkai. Manyta, jei tą naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Tačiau jau mėnesio viduryje, kaip rodo daugiamečiai vidurkiai, paros temperatūra pakyla virš nulio laipsnių Celsijaus. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Žemaičiai per šią šventę vengdavo kur toli nuo namų važiuoti, kitaip su kaimynais, o gal ir saviškiais teksią pyktis.
Kovo 19-oji, per Juozapines, – pagal tradicinį kalendorių Pempės (Knyvės) diena. Sniegas jau taip pratirpęs, kad iš pėdos gali ir jautis atsigerti. Žemaičiai sako: „Pempė sniegą nu kęso krapšto, kielė ledą spir.“ Tai gandras iš šiltųjų kraštų ant uodegos parneša tą „ledspirą“, o kielė baigia spardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius. Patarlė sako: „Nuo Pempės dienos lydeka nerštan, o gervė – raistan.“ Jei graži diena, tikėta, kad bus pieningi metai.
Iki Pempinių merginos stengdavosi prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynias. O nuo šios dienos jos jau tvarkydavo gėlių darželius, grėbstydavo pernykščius stagarus, purendavo žemę, keisdavosi sėklomis.
Tos dienos papročiai kai kuriuose etnografiniuose regionuose, derinant su krikščioniškuoju kalendoriumi, persikėlė į pusiaugavėnio sekmadienį. Aukštaičiai taip sakydavo: „Šiandien Gavėnas per žardą pervirto.“ Gavėnas – mitologinė būtybė, artima Gabjaujui, linų ir kanapių darbų globėjui.
Taigi pluoštinių augalų dievybės veikla baigiasi sulig pavasario atėjimu. Gavėno likimas nepavydėtinas – tenka jam verstis per žardą arba būti paskandintam eketėje. Tad baltų mitologijoje būta kasmet mirštančio ir vėl atgyjančio dievo – gamtos sezonų kaitos simbolio. Per šią šventę taip pat spėjami metų orai: silkė perrišama siūlu lygiai per vidurį ir pakabinama. Jei galva nusveria uodegą, bus nelengvas pavasaris, jei uodega sunkesnė už galvą – laukia sunkus ruduo.
Tądien žmonės pasigamindavo skanesnių ir stipresnių valgių, pasivaišindavo. Dzūkai šią šventę vadino Krykštais, nes tądien vaikams būdavo daug džiaugsmo, žaidimų, krykštavimo. O jaunimas tikėdavo, kad vidurdienį per Krykštus miške įvykstąs stebuklas – rausvais žiedais apsipila lazdynas. Tačiau žydi labai trumpai. Kas tokį žiedą spėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi.
Astronominė pavasario pradžia šiemet – kovo 20 d. 19 val. 33 min. Tai pavasario lygiadienis, po kurio netrukus atgimsta augmenija ir prasideda naujas gyvybės ratas gamtoje. Tuo laiku UNESCO raginimu prie valstybių parlamentų keliama Žemės vėliava ir skelbiamos pavasario talkos, tvarkant aplinką bei gamtai padarytas žaizdas.
Manoma, kad kitados lygiadienio data sutapdavo su Didžiąja, arba Velykų, švente. Kad Velykos turėjusios nekintamą datą, rodo ir toks senovinis paprotys: Velykų rytą, saulei tekant, reikia nusiprausti ar nusimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų – būsi sveikas, skaistus visus metus. Tačiau saulė tiksliai iš rytų pateka tik per lygiadienį! Vadinasi, abi šventės turėjo sutapti.
Kovo 25-oji vėl labai svarbi mėnesio diena – Blovieščiai, Gandrinė. Pirmasis pavadinimas – iš slaviško „blagaja vestj“ – geroji žinia, nes tai Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnytinė šventė. Antrasis pavadinimas – iš tradicinio kalendoriaus. Kaime sakoma, kad tai tokia svarbi šventė, kad „net paukščiai tądien lizdų nesuka.“
Svarbu, kaip gandrą, šį žmogaus kaimyną, pirmąkart tektų pamatyti. Jei skrendantį, – visus metus darbus spėriai seksis nudirbti. Jei tupintį, tada vangiai viskas eisis. Daug gardumynų būdavo ruošiama namuose „gandro“ vaišėms: kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, „kratinių“ bandelės iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis sumaltų rupių miltų. Bandeles vadino kaukorais, prėskieniais. Būtinai dalydavosi jomis su kaimynais, kad javai gerai užderėtų.
Tą dieną ūkininkas apžiūrėdavo javų sėklą aruoduose, pažarstydavo ją rankomis – tegu bus daigi. Jo žmona pakilodavo podėlyje peržiem išlaikytas kopūstų galvas – kad ir šiemet gerai užaugtų. Nevalia nieko skolinti iš namų, antraip gyvuliai sirgs; negalima liesti kiaušinių, nes paukščiukai išsiris nesveiki. Artojams po Gandrinių pradėdavo duoti pavakarius. Sakydavo, kad gandras juos atneša, o rudenį, po Baltramiejaus, rugpjūčio 24-osios, ir išsineš.
Ši iškili šventė dar vadinta Bičių diena. Aviliams įšilus saulės atokaitoje bitelės pakyla apsiskraidyti. Tikėta, kad jos išsinešančios iš avilio pravėdinti ir paslaptingąjį savo „kodylą“. Bitininkai tądien keldavo spietines į medžius, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų. Taip prasideda šiltasis metų pusmetis, o Gandrinė veikiausiai bus buvusi prosenoviški Naujieji metai. Jų laikas – kai į gamtos valdovo sostą žengia atbudusi Meška.
Atgimstančios augalijos, gamtos gyvybinės jėgos simboliu senojoje lietuvių kultūroje laikyta žilvičio ar gluosnio rykštelė su kačiukais, žalia kadagio, susprogusi beržo šakelė. Šis simbolis, tikėtina, padėjo atsirasti verbų šventinimo tradicijai. Verbų sekmadienis šiemet – kovo 28-ąją dieną. O kas nežino garsiųjų Vilniaus verbų? Malonu jas rinktis, derinti vieną su kita, eiti su jų glėbiu pavasarėjančiu sostinės senamiesčiu. Ar begali būti gražesnė šventė!
