1. Negalima įvaryti vaikams kompleksų.
Žydė motina niekada nepasakys – „tu negeras“, ji pasakys: „Kaip toks geras berniukas, kaip tu, galėjo iškrėsti tokią kvailystę?“
„Mano vaikas neturi ir negali turėti trūkumų“, – tokia žydžių motinų pozicija. Galbūt jos ir mato tuos trūkumus, tačiau apie juos niekas nesužinos.
2. Išmintinga laisvė.
Šiuolaikiniame žydiškame auklėjime suderinti du, regis, vienas kitam prieštaraujantys dalykai: vaiko laisvės ir griežti reikalavimai. Puiki metafora, apibūdinanti šį stilių – erdvus kambarys su kietomis sienomis.
Žydų šeimose vaikai lipa tėvams ant galvos. Tėčio paso išpiešimas brangiais mamos lūpų dažais tikrai nepapiktins tėvų. Žydams tėvams vaiko laisvė – ne specialus auklėjimas, o oras, kuriuo kvėpuojama.
Griežtas auklėjimas prasideda tada, kai vaikas peržengia leistinas ribas. Žydų šeimose vyrauja toks supratimas – išpilti brangius mamos kvepalus galima, o štai trenkti senelei per galvą – negalima.
3. Vaikai giriami kiekviena proga.
Mama visada giria savo vaiką. Pagyrimai prasideda nuo pat gimimo. Žydė motina žavisi net menkiausiai vaiko pasiekimais, sėkmėmis, tebūnie tai naujas ištartas žodis ar pirma nupiešta teplionė. Apie tai sužinos visi draugai ir pažįstami, o svarbiausia – vaikas turi matyti, kad jį giria visiems girdint. Jei vaiko pasiekimai rimti, nebus apsieita be ilgų šeimos narių aplodismentų ir pagyrų.
Jei įprasime pastebėti vaikuose visas gėrio apraiškas, įskaitant kiekvieną smulkmeną, taip pat kiekviena proga juos skatinti, tai galbūt iš esmės pakeis jų elgesį. Jei norite paskatinti juos siekti tobulumo, pasistenkite, kad jie „nugirstų“, kaip juos giriate savo draugams.
4. Didelė atsakomybė už savo elgesį.
Žydai tiki, kad net paskubomis mestelėtas žodis ir menkiausias tėvų nusižengimas vaikų akivaizdoje gali turėti negrąžinamų padarinių, todėl žydai tėvai auklėja savo pavyzdžiu ir labai atsakingu požiūriu į savo kalbą ir elgesį.
5. Meilė ir pagarba šeimoje – vaiko psichinės sveikatos garantas.
Pagal žydų tradiciją, kiekvienos šeimos pagrindas yra vyras ir žmona – tėvas ir motina, todėl vaikus nuo mažens reikia pratinti, kad pirmoje vietoje visada yra motinos dėmesys tėvui ir tėvo – motinai.
Jei vaikas įsisąmonins, kad tėvai visų pirma gyvena vienas dėl kito, įsitikins, kad jų tarpusavio santykiai grįsti abipuse pagarba, meile ir rūpesčiu, jis jausis apsaugotas. Be to, toks tėvų elgesys – puikus pavyzdys. Būtent tokius santykius užaugęs vaikas stengsis sukurti savo šeimoje.
6. Mokosi būti tėvais.
Tėvų auklėjimas prasideda dar prieš vaiko gimimą. Tekėdama mergina jau pasirengusi tapti motina, jos nemoko „gyventi sau“, pagrindinė jos karjera – namai ir šeima. Iš pat pradžių vertinant tėvystę kaip naštą, apribojimą, bus labai sunku užauginti gerą vaiką. Kaip žinoma, kur nukreipsi savo jėgas, iš ten ir gausi stiprybės.
Siekdami užauginti sėkmingus, savarankiškus, tvirtai ant kojų stovinčius vaikus, žydų išminčiai sukūrė ištisą auklėjimo sistemą, su kuria Izraelyje kiekvienas norintis gali susipažinti kursuose. Tokių kursų yra prie sinagogų ir žydiškų mokyklų daugelyje pasaulio miestų. Štai jums ir pirma sėkmingo auklėjimo taisyklė – ji prasideda nuo savęs auklėjimo ir mokymosi, profesijų „žmona ir motina“, „vyras ir tėvas“ įgijimo.
7. Vaikai mokomi tinkamai paskirstyti laiką.
Žydų vaikai nežino, kas yra tinginys, tuščias šlaistymasis pakiemiais. Smuiko pamokos, anglų kalba, matematika – viskas vienu metu ir dideliais kiekiais. Nuo mažens vaikai įpratinami, kad nuolat būti kažkuo užsiėmus – normalu.
