Prancūzų psichologai, mėgindami išsiaiškinti, kur baigiasi malonus rūpinimasis ir prasideda nemaloni kontrolė, apklausė šeimoje gyvenančias poras. Respondentų taip pat buvo paprašyta įvardyti du pagrindinius santykius šeimoje griaunančius požymius. Dauguma apklausos dalyvių mano, kad kaltinimai ir pavyduliavimas yra dvi pagrindinės šeimos griūties priežastys, nes meilė ir rūpinimasis virsta našta.
Pabandykime užčiuopti ribą, ties kuria rūpinimasis mylimu žmogumi perauga į tokio lygmens kontrolę, kad vyras palieka šeimą, kurioje jį visi mylėjo.
Kaltinimai
Kiek kartų per dieną jūs apkaltinate artimą žmogų menkais nusižengimais? Neuždarė šaldytuvo durų. Nepaskambino. Pamiršo nupirkti pieno. Pavėlavo. Nepažadino. Pažadino. Neišėjo pavaikščioti su šunimi.
„Aš juk šimtą kartų prašiau nedėti karšto puodelio tiesiai ant stalo“ – pažįstama? Kai žmonės gyvena kartu, smulkmenos, apie kurias neverta net kalbėti, tampa pasauline neišsprendžiama problema. Kaltinimai kaupiasi, paskui vieną velkasi kitas ir bet kokio – net ir atsitiktinio – konflikto metu jie išlenda į paviršių. Net ir taikiu laikotarpiu, kai jūs iškentėjote ir neapkaltinote, neišsakytos pretenzijos sukuria namuose įtampos ir kaltės jausmo debesį.
Ir išeina, kad jūsų mylimas žmogus, kuris jus taip pat myli, su jumis jaučiasi nelaimingas. Beje, jis nelaimingas ne tik tada, kai jį kaltinate, bet ir tuomet, kai tylite, nes jis mano, kad vistiek kaltinate, tik garsiai to neišsakote. O juk ištraukus kiekvieną šią menką problemėlę iš gniutulo, į kurį jos suveltos, pasirodys, kad ji visiškai niekinė ir tikrai neverta to, kad vienas kitam gadintumėte nuotaiką ir, juo labiau, ginčytumėtės.
Pagaliau, jeigu jis nuolat pamiršta nupirkti pieno, pirkite jį jūs arba sudarykite jam pirkinių sąrašą, arba eikite į parduotuvę apsipirkti kartu. Kitaip tariant, vietoj kaltininko paieškų ir piktdžiugiško jo apkaltinimo verčiau raskite paprastą problemos sprendimą.
Tikrai gali būti, kad jūs esate teisi, o partneris – neteisus. Tačiau nepamirškite, kad žmonės visada pasiruošę atleisti mums, kai esame neteisūs, tačiau jie niekada neatleidžia tiems, kurie yra teisūs.
Ir, žinoma, pasižiūrėkite į save. Geriau įsigilinus dažnai paaiškėja, kad mes bandome apkaltinti kitus tuo, kuo patys esame kalti. Todėl nereikia suversti kaltės mylimam žmogui.
Pavyduliavimas
Pradinėse santykių stadijose, o ir po jų, kai prasideda kasdienis šeimos gyvenimas, mes dažnai pavydą vertiname kaip meilės ir rūpinimosi apraišką. Šeimos psichologai išskiria esminius vyrų ir moterų mąstymo modelius: „Jeigu pavyduliauja, vadinasi, ji man neabejinga“, „Jeigu pavyduliauja, vadinasi, jis manimi rūpinasi“. Mums atrodo labai jaudinančiai, kai mylimas žmogus susirūpinęs klausia, kodėl taip vėlai grįžai į namus, kur buvai ir kas ta Viktorija, kuri skambina į mobilų telefoną po devintos vakaro. Daugeliui labai patinka, kai partneris pavyduliauja.
Iš pavyduliaujančiojo pusės viskas atrodo dar labiau jaudinančiai. Pirma, pavyduliaujantis žmogus iš pat pradžių užima labai patogią poziciją. Jis iškart atlieka aukos vaidmenį. Jis iškart teisus. O pavojingiausia yra tai, kad jis ir pavyduliauja stipriau, nes ir myli, ir rūpinasi stipriau. Turbūt visos poros turi jautrių istorijų apie tai, kaip jie vienas kitam pavyduliavo. Tačiau jeigu šios poros jums pasakoja savo mielas istorijas, būdamos vis dar kartu, vadinasi, jos kalba apie praeitį. Vadinasi, pora „jaudinančią“ abipusio pavyduliavimo stadiją jau įveikė.
Nėra nei vienos šeimos, kurioje, tarkime, moteris savo vyrui kasdien kelia skandalus iš serijos „kur tu buvai, niekše“, o vyras nepalieka jos, labai mylimos, išeidamas pas kitą – ramią, suprantančią ir niekada neužduodančią klausimo „su kuo tu buvai?“.
Esmė štai kame – pavyduliavimas neturi nieko bendro su rūpinimusi kitu žmogumi. Ir tikrai tai nėra meilės apraiška. Pavyduliavimas yra mėginimas kontroliuoti tai, kas tau nepriklauso – kito žmogaus gyvenimą. Kuo siauresni rėmai, į kuriuos mėginate jį įsprausti, tuo anksčiau jis užduos sau klausimą: „O kodėl aš visa tai kenčiu?“.
Sociologų duomenimis, beveik 25 procentai šeimų skiriasi būtent dėl pavyduliavimo (o 52 procentai – dėl neištikimybės, kurią dažnai taip pat išprovokuoja nesuvaldomas partnerio savininkiškumo jausmas).
Yra patarlė „Jeigu myli – paleisk“ ir ji sugalvota ne šiaip sau. Vyras nemėgsta jaustis supančiotas šeiminių pančių, net jeigu tai ir labai mylintys ir mylimi pančiai. Vyrui patinka, kai jis yra mylimas, tačiau jis nenori būti laikomas uždarytas.
Ir štai tada, kai jis negalvoja apie tai, kad valandėlei užtrukęs mieste namuose sulauks eilinio skandalo, jam kur kas labiau norisi skubėti į namus pas savo mylimą moterį, kuri pasitinka jį su žodžiais „sveikas, brangusis“, o ne „ir vėl valkiojaisi?!“. Psichologai rekomenduoja atsikratyti šio įpročio, net jeigu tai prieštarauja jūsų temperamentui – jūsų nuostabai paaiškės, kad jeigu žmogaus neklausi, jis pirmas su malonumu papasakos, kur buvo ir kodėl užruko. Ir paaiškės, kad mistinė Viktorija nėra ilgakojė blondinė – šeimų ardytoja, o septyniasdešimtmetė buhalterė, kuriai iškilo neatidėliotinas klausimas dėl atlyginimų.
Nepagrįstų baimių dėl partnerio nesąžiningumo paprastai būna kur kas daugiau nei nuogąstavimų, turinčių bent menkiausią pagrindą.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
