Jie sako bijantys tamsos arba pabaisų spintoje ar po lova. Kūdikiai, kurie dar nemoka kalbėti, negali išreikšti savo baimių, todėl tiesiog verkia.
Kodėl visa tai vyksta? Prieš daugelį metų žymus psichologas Johnas B. Watsonas tikino, kad toks elgesys yra patologiškas ir dėl to kalti vaikus išlepinę tėvai. Tokio požiūrio atgarsiai vis dar išlikę knygose apie vaikų priežiūrą, kur tipiškas patarimas - kad tėvai turi tvirtai laikytis savo nuostatos dėl miego laiko ir nepasiduoti. Tai yra, kaip teigia ekspertai, yra valios kova, ir būdami tėvai, turite šią kovą laimėti ir nelepinti vaikų.
Tačiau šioje teorijoje aiškiai kažko trūksta. Kodėl kūdikiai ir maži vaikai ginčijasi būtent dėl šio dalyko? Jie neprotestuoja dėl žaislų, saulės šviesos, ar apkabinimų (bent jau ne visuomet). Kodėl gi jie protestuoja guldomi į lovą, kai miegas yra geras dalykas, kurio jiems reikia?
Atsakymas pradeda ryškėti, kai tik paliekame Vakarų pasaulį ir apsidairome, kaip vaikai gyvena kitur. Protestas dėl miego laiko būdingas tik Vakarų kultūrai bei kultūroms, patyrusioms didžiulę Vakarų įtaką. Kitose kultūrose kūdikiai ir vaikai miega tame pačiame kambaryje ir paprastai toje pat lovoje kaip ir suaugusieji, ir dėl miego nesiginčijama. Taigi kūdikiai ir vaikai nenori ne miego, o eiti miegoti vieni, tamsoje. Kai žmonės ne iš Vakarų kultūrų išgirsta apie vakarietišką praktiką guldyti vaikus atskiruose kambariuose, jie būna šokiruoti.
„Vargšai vaikučiai! - sako jie. - Kaip tėvai gali būti tokie žiaurūs?“
O labiausiai šokiruoti būna žmonės iš medžiotojų-rinkėjų kultūrų, kadangi jie puikiai žino, kodėl vaikai nenori eiti miegoti vieni tamsoje.
Dar prieš dešimt tūkstančių metų visi mes buvome medžiotojai ir rinkėjai. Visi gyvenome pasaulyje, kur naktį tamsoje paliktas mažas vaikas būtų skanus kąsnelis nakties plėšrūnams. Pabaisos po lova ar spintoje buvo realios, klaidžiojančios džiunglėse ar savanoje, ne per toliausiai nuo stovyklos.
Šiaudinė trobelė nesuteikė jokios apsaugos, tačiau apsaugoti galėjo netoli esantys suaugusieji, o dar geriau - daug suaugusiųjų. Mūsų rūšies istorijoje kūdikiai ir maži vaikai, kurie išsigąsdavo ir imdavo šauktis suaugusiųjų dėmesio palikti vieni naktį, turėjo didesnę tikimybę išlikti ir perteikti savo genus ateities kartoms nei tie, kurie nuolankiai pasitikdavo savo lemtį. Medžiotojų-rinkėjų kultūroje tik beprotis būtų palikęs mažus vaikus naktį vienus, ir vos tik vaikui riktelėjus, suaugusieji būtų atėję jo gelbėti.
Verkiantis ir nenorintis eiti į lovą vienas, vaikas nemėgina jūsų valios. Jis kaunasi už savo gyvenimą. Jis verkia, nes genetiškai mes visi esame medžiotojai-rinkėjai, ir jūsų vaiko genuose užfiksuota informacija, jog gulėti vienam tamsoje yra savižudybė.
Čia susiduriame su neatitikimu tarp mūsų protėvių aplinkos ir aplinkos, kurioje gyvename dabar. Mūsų protėvių aplinkoje vienas paliktas vaikas galėjo būti suėstas. Dabar vienam naktį paliktam vaikui negresia pavojai. Mūsų protėvių aplinkoje niekas nebūtų palikęs mažo vaiko miegoti vieno. Jei vaikas būdavo paliktas per daug toli nuo suaugusiųjų tamsoje, jo verksmas būtų išsyk išgirstas.
Dabar, be realistiškų pavojų, vaiko baimė atrodo iracionali, taigi žmonės mano, jog vaikui tiesiog reikia išmokti nugalėti savo baimę. Arba, jei jie pasiskaito „ekspertų“, tuomet mano, kad taip vaikas tik bando jų valią ir yra išlepęs. Todėl žmonės kovoja su savo vaikais, o ne bando jų išklausyti ir atsiliepti į jų poreikį būtų paimtam ant rankų, paglostytam ir nuramintam.
Ką daryti? Šiuo atveju turime dvi alternatyvas. Galime daryti tai, ką rekomenduoja „ekspertai“, ir kovoti su vaiku, arba tai, ką pataria mūsų genai ir sumąstyti, kaip leisti vaikui miegoti netoli mūsų. Kai mano paties sūnus buvo mažas, mums buvo paprasta, nes gyvenome vieno kambario bute. Kažkuria prasme gyvenimas paprastesnis, kai esi neturtingas r negali leisti sau gyventi name su daugiau kambarių.
O ką darote jūs, kai vaikai nenori eiti į miegoti? Kaip sprendžiate šią problemą?
