Vieną akimirką ateina ji, kurios neįmanoma nukelti į rytojų. Ateina ir pasako – rytojaus nebėra, o tu turi tik vieną minutę užbaigti tai, ko nespėjai. Galbūt tik išmokę mirti išmoksime iš tiesų gyventi. Su filosofe, Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos katedros lektore Agne Budriūnaite kalbėjomės apie vieną svarbiausių mūsų gyvenimo įvykių – mirtį.
Šešėlis
© DELFI (E.Digrytės nuotr.)

- Kodėl šiandien ne tik bijoma mirties, bet ir vengiama apie ją kalbėti?

Šiandieninėje visuomenėje jaučiamas begalinis noras viską valdyti ir vartoti, įskaitant ir mirtį. Iš to kyla viena didžiausių problemų, kurią egzistencialistai psichologai ir filosofai įvardija kaip neautentišką požiūrį į gyvenimą, į mirtį. Šiandien daugelis į gyvenimą žiūri, pripažindami tik patį gyvenimą kaip besitęsiantį procesą ir atmesdami pačią mirtį, stengdamiesi ją ignoruoti, pamiršti.

Tačiau kai pasiima tik tai, kas labiausiai patinka ir kas, manoma, yra reikalingiausia, o prieš visa kita – užsimerkiama, toks savosios būties supratimas tampa netikras. Mirtis, kad ir kaip nepatogu tai pripažinti, yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tačiau kodėl jos nenorime pripažinti?

Šiuolaikinis žmogus įsivaizduoja, kad daugiau ar mažiau gali valdyti viską: savo gyvenimą, suplanuotą karjerą, laiką, atrasti pačiam sau priimtiną ir suprantamą priežasties ir pasekmės ryšį ir taip savo mąstymu „sutvarkyti“ jį supantį pasaulį. Tačiau susidūrus su mirtimi netrunka išaiškėti, kad jos neįmanoma valdyti. Juk jos pačios mes nepatiriame, tik patiriame savo ėjimą link mirties.

- Ko netenka žmogus savo gyvenime, kai atsisako pripažinti mirtį?

Jeigu nuspręstume, kad naktis, rytas ir vakaras yra nevertingi, o vertingu laikytume tik vidurį dienos, prarastume labai daug, nebetektume pačios visumos. Atsisakius pripažinti mirtį, gyvenimas tampa nebe visavertis. Nors atsisakome ją matyti, daugelis dalykų vis tiek primena ją esant. Dėl šio neigimo kyla vidinis konfliktas, peraugantis į egzistencinį nerimą.

Psichologai teigia, kad būtent šis nerimas, arba kitaip – nebūties baimė, yra bet kokios baimės pagrindas, pasireiškiantis įvairiomis formomis. Nesvarbu, ko bijome, – vorų, aukščio ar viršininko, visame tame glūdi baimė nebūti. Mirties baimė pagimdo vienatvės baimę, nes vienatvė visada primena apie mirtį. Dėl to kyla ir tam tikrų laikinų dalykų praradimo baimė, nes tai primena, kad galiausiai tai vis tiek prarasime. Jeigu žmonės suprastų ir pripažintų, kur slypi jų kasdienių baimių ir nerimo šaknys, jiems būtų daug lengviau gyventi.

- Minėjote, kad šiuolaikinis žmogus, be visų kitų dalykų, vartoja ir mirtį. Kaip tai įmanoma?

Dauguma šiandienių kompiuterinių žaidimų pagrįsti mirties tema. Mirtį visada sutiksime ir bet kokiame trileryje, net ekranizuotame meilės romane. Būtent ji visam filmui suteikia skonį. Be jos visa pasakojamoji istorija ne tokia iškalbinga. Ši mirties tematika atsiranda dėl noro saugiai prisiliesti prie mirties, pažinti ją, o virtuali erdvė suteikia tam tikrą galimybę. Tad žiūrėdami filmą įsijaučiame į istoriją ir mirštame kartu su herojumi.

Kai tų emocijų per daug, perjungiame kanalą, žiūrime kitą filmą ir vėl mirštame iš naujo, tik su kitu herojumi. Tačiau virtualioje erdvėje žmogus vartoja ne pačią mirtį, o jos pakaitalą, kuris tarsi turėtų pasotinti troškimą prisiliesti prie pačios mirties, bet to nepadaro. Šis pakaitalas nesuteikia sotumo jausmo, todėl jo norisi vis labiau. Toks mėgavimasis tariama mirtimi sukuria tam tikrą iliuziją, kad atėjus savo mirčiai mes taip pat galėsime ją išgyventi daug kartų, o kai visko bus per daug, – tiesiog „perjungti kanalą“. Tačiau kai žmogus susiduria su realia mirtimi, nesvarbu, ar savo, ar artimųjų, ar tiesiog iš arti pamato mirtį, ši iliuzija išsisklaido.

Tokiais mirties vartotojais laikytini ir ekstremalaus sporto atstovai. Jie taip pat yra vedami noro paragauti to, kas vyksta prieš mirtį. Patirti tą maksimalų pavojų, bet nenumirti. Paradoksas, tačiau prie mirties vartotojų nebūtų galima priskirti savižudžių.

Daugumos filosofų ir psichologų teigimu, šiems žmonėms būdingas ne pačios mirties troškimas, o nebegalėjimas pakelti to, kas yra. Nebematydami jokios išeities ir norėdami bet kuria kaina nebebūti čia, jie pasirenka mirtį kaip vieną iš lengvesnių blogybių. Pabėgimas nuo gyvenimo, o ne pati mirtis yra jų tikslas.

- Gal mus baugina ne tik negalėjimas valdyti mirtį, bet ir nemokėjimas su ja susigyventi?

Didžiosios religijos kaip tik ir moko nesistengti pabėgti nuo savo mirtingumo, o jį pripažinti. Žinoma, tai nereiškia, kad turime nuolat galvoti tik apie mirtį. Tai turėtų būti tarsi tam tikras nuolatinis horizontas mūsų gyvenime, į kurį pažvelgę žinotume, jog mirtis visada yra šalia. Tada visi santykiai įgauna didesnę vertę, net kasdienis požiūris į daiktus, į karjerą, į bet kuriuos kitus laikinus dalykus. Tada siekiant tam tikro tikslo ateina žinojimas: nors jį pavyko pasiekti, tai dar nereiškia, jog šimtu procentų valdai savo gyvenimą.

Mirties suvokimas taip pat susijęs su religiniais įsitikinimais. Tikint, kad mirtis yra visiška pabaiga, tokia mintis gali pastūmėti į destruktyvius poelgius. Kai mirtis suvokiama ne kaip pabaiga, o kaip riba, už kurios kažkas yra, gyvenimas įgyja savitą vertę. Juk visos didžiosios religijos teigia, kad nuo šio gyvenimo kokybės priklauso ir kito, būsimo, gyvenimo kokybė.

- Kokios priemonės dažniausiai pasirenkamos, norint pabėgti nuo mirties?

Paprastai tai bandymas ignoruoti, negalvoti apie mirtį, vengiant tokios temos net su sunkiai sergančiu žmogumi. Kitas būdas – tai pasinėrimas į bet kokį transą – narkotikų, alkoholio, azartinių žaidimų, garsios muzikos klausymo. Visa tai padeda jaustis labai gyvam ir iš savo sąmonės „ištrinti“ mintis apie mirtį taip, tarsi ji neegzistuotų.

Bet po kiekvieno transo ateina kasdienybė, ir sugrįžimas į ją skaudus priminimu, jog pabėgti vis dėlto neįmanoma. Dar viena priemonė – tai nuolatinis buvimas minioje, kurioje išnyksta asmenybės, – sirgalių, naktiniuose klubuose. Kai nebelieka asmenybės, nebėra kam numirti. Juk minia niekada nemiršta, miršta kiekvienas žmogus atskirai. Visa tai taip pat padeda atitolinti mintis apie mirtį. Žinoma, ne kiekvienas žmogus, esantis minioje, bėga nuo mirties. Tai jokiu būdu negali būti diagnozė. Viskas priklauso nuo to, kaip jautiesi viduje.

Dabartinėje visuomenėje priimta aukštinti sveiką kūną, amžiną jaunystę. Rūpintis savimi nėra blogai. Bet kai žmogus patiki, kad yra vaistų nuo senatvės ir mirties, pradeda pernelyg sureikšminti įvairius maisto papildus, grožio procedūras. Tas noras nepripažinti gyvenimo tokio, koks jis yra, taip pat liudija norą pabėgti nuo mirties.

Dar viena bėgimo nuo mirties priemonė – tai jos fetišizavimas, perdėtas sureikšminimas, paverčiant ją žaisliuku. Kaukolyčių ir kitos mirties atributikos nešiojimo griebiamasi kaip tam tikros nuskausminamosios priemonės, kurią naudojant mirtis nebeatrodo tokia baisi. Ji tampa tarsi animacinio filmuko dalis – griaučiai su dalgiu, iš kurių galima pasijuokti. O iš tiesų mirtis realybėje neatrodo juokinga. Ji visada yra per daug apimanti, kad būtų tik karikatūra. Tą kažkiek pajunti būdamas tyloje, pats su savimi. Kad ir kaip besistengtum, nepavyksta išvengti to lyg mažomis adatėlėmis baksnojančio mirtingumo, taip primenančio apie save.

- Kokie sau keliami kasdieniai klausimai padėtų labiau susidraugauti su mirtimi ir jos nebijoti?

Tibeto vienuoliai, apie mirtį medituojantys kasdien, sako, kad kas nemąsto apie mirtį ryte, to rytas praeina veltui, kas nemedituoja apie ją dieną, to diena praeina veltui, kas nemedituoja apie ją vakare, to vakaras praeina veltui. Panašią nuostatą rasime ir Šv. Benedikto ordino reguloje – kiekvieną dieną matyti priešais save mirtį. Tad tam tikras nuolatinis mirties prisiminimas turėtų būti, tačiau jokiu būdu ne įkyrus mąstymas.

Psichologai savo praktikoje dažnai prašo paciento įsivaizduoti, kad po trijų mėnesių jam reikės mirti, ir kuo labiau įsijaučiant į tą būseną apžvelgti, kas iš tiesų jo gyvenime turi vertę. Sąžiningai atsakyti sau, kada aš įklimpstu į smulkmenas, kurios gyvenimo ir mirties perspektyvoje netenka prasmės, o kada atsidedu tokioms, kurios, kaip paaiškėja, ir yra gyvenimo esmė – žiūrėti iš ryto pro langą, neskubant išgerti puodelį arbatos, pažiūrėti, kaip žaidžia vaikai, o ne skubėti juos auklėti.

Kas man padeda nepamiršti mirties? Išgirdusi statistiką, kiek žuvo žmonių keliuose ar karuose, pabandau įsivaizduoti pačius žmones, nustumdama skaičius į šalį. Statistinė mirtis visada yra anoniminė, kažkieno kito, o ne mano, atitolina ir savosios mirties priėmimą. Nuolat girdėdamas, kad kažkas kažkur mirė, pamažu pripranti prie šios žinios, lygiai kaip prie pranešimų, jog šiandien lyja, o ryt švies saulė. Tai leidžia patikėti, kad manęs mirtis visiškai neliečia, tarsi su savo mirtimi gyvenčiau visai kitame pasaulyje. Todėl iš labai arti susitikus su mirtimi, pavyzdžiui, artimo žmogaus, ištinka šokas, nes iki tol atrodė, kad tai atsitinka visiems kitiems, tik ne man. Nes tie visi kiti iki šiol tebuvo tik statistiniai, kažkur už laikraščių, už ekrano ir be veido.

Šiandien vis mažiau norinčių lydėti mirusiuosius. Bandoma kaip įmanoma greičiau sutvarkyti šį procesą. Iš tiesų gaila, kad mūsų visuomenėje miršta įvairūs su mirtimi susiję papročiai.

Pavyzdžiui, buvimas su mirštančiu žmogumi. Kita vertus, šiandien ir pats mirštantysis nenori pripažinti, kad jau artėja mirtis. O aplinkiniai dažnai palaiko tą nepripažinimą. Seniau visi ateidavo, atsisveikindavo, budėdavo, skaitydavo maldas, padėdavo artėti prie mirties, o ne tempdavo tolyn nuo jos. Viltis visada reikalinga, kad pasveiktų, bet kada nors turėtų būti ir tas palydėjimas. Tai svarbu ir mirštančiajam, ir esantiems šalia, kurie padėdami ruošiasi ir savo mirčiai. Tai yra vienas iš būdų nebijoti mirties – nenusigręžti nuo kitų mirštančiųjų, juos palaikyti, su jais būti.

- Gal taip elgiamės dėl to, jog nežinome, ką sakyti, apie ką kalbėti?

Kalbėti, ko gero, ir nereikia. Juk pačiais svarbiausiais gyvenimo momentais žodžiai paprastai nesvarbūs. Kai du žmonės, mylintys vienas kitą, susitinka, nemala ištisai liežuviu. Akimirkos gerumas tiek vertingas, kad netelpa į žodžius. Lygiai taip ir būnant su mirštančiuoju arba galvojant apie savo mirtį žodžiai būtų tik slėpimasis. Mirtyje yra tylu, joje nebėra žodžių. Svarbiausias tik buvimas kartu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Apie prezidento postą svajojusiam J. Petraičiui – ypatinga žinia iš teismo (17)

Prieštaringai vertinamas Australijoje gimęs milijonierius, kolekcininkas, 2002 m. Lietuvos...

Kita augančių algų pusė visai nedžiugina (117)

Lietuvos gyventojų emigracija – itin neigiamas reiškinys, turėjęs tik vieną teigiamą pusę –...

A. Tapinas apie mokytojų padėtį: jei taip, tai emigruočiau (213)

Vienas įtakingiausių Lietuvos žurnalistų Andrius Tapinas prisipažįsta, kad jei uždirbtų 400...

Incidentas Suomijoje: į ligoninę išvežti aštuoni žmonės atnaujinta (171)

Suomijos pietvakariniame Turku mieste penktadienį buvo subadyta keletas žmonių, o mažiausiai...

Karklė apgulta. Stop juostos, užkardos ir palaidi šunys (14)

Karklės gyventojai, kurie neišvyko iš kaimo prasidėjus festivaliui „Karklė live music beach...

Gyvai / Neįprastos kontrolinės rungtynės be žiūrovų: Lietuva – Rumunija

Europos krepšinio čempionatui besiruošianti Lietuvos rinktinė penktadienį pradeda kovas...

Atrodo paprasta, bet daugelis lietuvių nežino atsakymo į šį klausimą apie Europos Parlamentą (1)

Nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą praėjo 13 metų, tačiau ne visi Lietuvos gyventojai...

Slaptas policijos reidas: už posūkio nerodymą gresia teisių atėmimas (87)

Penktadienį popiet, važiuojant nuo Varnių tilto, link Utenos g. viaduko, Kauno policija vykdė...

Nuotraukose niekuomet nesišypsanti B. Hadid tam turi keistą priežastį (3)

Supermodelį Bellą Hadid fotografai dažniausiai užfiksuoja rimtą ar net griežtą, o gerbėjai...

Paprastas būdas saugotis nuo radiacijos (22)

Pastaruoju metu žmonės vis dažniau domisi instrukcijomis - ką daryti, jei branduolinis karas visgi...