Iki vaiko atsiradimo šeimoje namuose buvo palaikoma absoliuti švara, kitaip tariant, beveik sterili aplinka. O vaikui gimus ir jam augant švara namie tampa jau nebe tokia absoliuti. O tai reiškia, kad antras vaikas augo ne tokioje švarioje patalpoje, kaip pirmasis.
Kiekvieną sekundę žmogus kontaktuoja su milijonais mums nematomų mikroorganizmų. Nuo jų patekimo į organizmą mus saugo specialus apsaugos mechanizmas – imunitetas. Vaikui sukurti sterilios aplinkos neįmanoma. Bet jei tėvai to siekia, jie savo vaikui ne padeda, o kenkia. Mažylis – ne retas oranžerijos augalas. Juk jam anksčiau ar vėliau teks išeiti iš namų, susidurti su viskuo, kas yra išorėje: mikrobais, purvu ir kitais veiksniais, nuo kurio jis buvo taip kruopščiai saugomas. Siekiant priprasti prie šios „svetimos“ infekcijos, reikalingas tam tikras laikas. Ir vaikams, išaugusiems be kontakto su tėvus taip bauginančiu purvu, būna labai sunku adaptuotis.
Nereikia visų patalpų, kuriose būna vaikas, kasdien dezinfekuoti buitinės chemijos priemonėmis. Visų pirma dėl to, kad nuolatinis valiklių su chloru vartojimas gali paskatinti alergijos ir netgi bronchinės astmos vystymąsi. Ypač jei naudojami aerozoliai. Jeigu nuolat naudojami oro gaivikliai, vaiko kvėpavimo takuose gali atsirasti funkcinių ir morfologinių pakitimų, kurie niekaip negydomi.
Kitas kraštutinumas
Nepaisant to, kad sterilumas vaikui ne tik nenaudingas, bet net ir kenksmingas, neverta nukrypti ir į kitą kraštutinumą. Prisiminkite, kad šiuolaikinis miestas negali būti pavadintas visiškai saugiu vaikui. Pavyzdžiui, sausakimšame miesto transporte vaikas gali lengvai pasigauti jam visiškai nereikalingą virusinę infekciją. Ypač žiemą, epidemijos siautulio metu.
Pirmuosius antikūnus įvairioms infekcijoms kūdikis pradeda gauti dar būdamas mamos pilve – per placentą. Po gimimo antikūnus vaikas gauna su mamos pienu. Toks imunitetas vadinamas natūraliu pasyviu.
Natūralus aktyvus imunitetas – paties vaiko užtarnautas, gyvenimo metu įgyjamas kovojant su įvairiais mikroorganizmais. Tai yra B-limfocitų pagamintų antikūnų atsarga. Dirbtinis imunitetas sukuriamas vakcinomis ir skiepais.
Pasyvus dirbtinis imunitetas įgyjamas į organizmą sušvirkščiant jau paruoštus antikūnus, o dirbtinis aktyvus – į organizmą sušvirkščiant susilpninto infekcijos sukėlėjo ir taip paskatinant organizmą gaminti jam antikūnus.
Pasirengimas kovai
Trumpai tariant, žmogaus imuninė sistema yra sukurta priešintis tam tiktiems antigenams. Ir jei ji negali nuolat „treniruotis“, tai pati sau prisikuria priešų.
Idealiai švarioje aplinkoje nėra su kuo grumtis. Dėl to pasireiškia alerginės reakcijos į žiedadulkes, kačių ir šunų kailį, citrusinius vaisius. Kaimo vietovėse augantys vaikai nuolat kontaktuoja su augalais ir gyvūnais. Jų imuninė sistema nedirba bergždžiai.
Tyrimų duomenys verčia mokslininkus sieti infekcines ir alergines ligas. Pasirodo, visiška dezinfekcija ir mikroorganizmų nebuvimas kaip tik tapo miestuose gyvenančių vaikų alerginių problemų priežastimi. Infekcinės ir alerginės ligos pasirodė besančios vienos nuo kitų tam tikra prasme priklausomos.
Vėlesni plataus masto tyrimai daugelyje šalių parodė, kad reguliarus savo ūkio pieno vartojimas ir vaikų lankymasis statiniuose gyvūnams yra svarbūs veiksniai, formuojantys apsaugą nuo alergijos. Netgi buvo nustatytas pagrindinis šios apsaugos antigenas – endotoksinas. Šiuo metu infekcinės ir alerginės ligos vis dar tiriamos, bet mokslininkai vis garsiau teigia, kad neverta vaiko atriboti nuo šviežio oro, keturkojų draugų, šviežio pieno ir uogų.
