Vasara – toks metas, kai daug dažniau nei kitu laiku tyčia ar netyčia tampi įvairių šeimų santykių liudininku. Vaikai laksto visur: paplūdimiuose, lauko kavinėse, parduotuvėse, parkuose. Kažkur šalia, žinoma, yra ir tėvai. Tarp tėvų ir vaikų vyksta nuolatinis abipusis auklėjimas.
© Corbis/Scanpix

Vaikai (tiesa, dažniausiai be žodžių) auklėja savo tėvus, mokydami neprarasti budrumo, sumanumo ir kantrybės, o tėvai auklėja savo vaikus ne tik nebyliai, bet ir panaudodami kone visą balso diapazoną. „Kodėl tu taip padarei?!“, „Na, kiek kartų aš tau galiu sakyti?“, „Aš gi sakiau, kad pargriūsi, tai ir nesiskųsk!“ – daugeliui lietuvių tėvelių ir mamyčių įprastos komandos.

Kai kurios frazės ir auklėjimo šablonai yra tiesiog kraujyje – taip mums sakydavo tėvai, pastariesiems – jų tėvai, taip savo vaikams sako kaimynai, draugai, giminaičiai. Paprastai nė nesusimąstome, kaip tokie žodžiai ar suaugusiųjų reakcijos atrodo žvelgiant vaiko akimis. Ar apskritai jie veikia? Ar keičia vaiko elgesį teigiama linkme? O gal kaip tik žaloja? Mat gerai pamąsčius, ne taip jau ir sunku pamatyti, kad kai kurios panašios frazės yra paprasčiausia nesąmonė.

Šiame straipsnyje kaip tik ir kalbėsiu apie keletą dažniausiai pasitaikančių bendravimo su mažamečiais klaidų. Gali būti, kad jūs iš pradžių skaitydami nustebsite: „O kodėl yra blogai taip sakyti? Tai kaip tada apskritai kalbėti su vaiku?“ Tačiau patikėkite, be čia minimų frazių ir reakcijų tikrai galima apsieiti. Jos visiškai nepadeda su vaiku bendrauti geriau ir natūraliau.

Ar pamiršai? Juk ką tik tau sakiau: nelipk ant kėdės! Kiek kartų galiu kartoti, kad neliptum ant tos kėdės?

Paprastai vaikas į tokius klausimus net ir neatsako, nes jie yra skirti ne iš tikrųjų sužinoti, ko klausiama, o tiesiog apibarti. Teisingas atsakymas į pirmąjį klausimą būtų toks: taip, šis dvejų ar trejų metų vaikas pamiršo, ką jūs sakėte prieš porą minučių, pusvalandį ar valandą. Pirmiausia – jo atmintis veikia kitaip nei suaugusiojo ir jis tikrai gali pamiršti, ką jūs, rodos, visai neseniai jam sakėte.

Antra – vaikas nesąmoningai atsirenka tai, ką jis gali atsiminti ir ką jam svarbu atsiminti, o tai dažniausiai būna tie žodžiai, reakcijos, faktai, kurie jį sudomina. Draudimas nelipti ant kėdės jo visai nedomina, todėl vaikas jo ir neužfiksuoja. Net jei jūs kartojate tam tikrą draudimą mažamečiui kelis kartus, realu, kad jis čia pat tą draudimą pamirš (ir turi tam teisę) ir tikrai jo neprisimins situacijai, aplinkai pasikeitus. Tad atsakymas į antrąjį klausimą yra toks: kartoti vaikui, kad neliptų ant kėdės, galite kiek tik jūsų širdis geidžia, bet tai nereiškia, kad jis tikrai ant tos kėdės nelips.

Kaip tokioje situacijoje elgtis? Paprasčiausiai aiškiai ir ramiai pasakyti vaikui, kad neliptų ant kėdės. Jei jis lips vėl, pasakyti dar kartą. Net jei to ir prireiktų kelis kartus. Geriausia nukreipti vaiko dėmesį į kokį kitą jį galintį sudominti veiksmą, pavyzdžiui, palįsti po kėde. Be to, prieš drausdami akimirką pamąstykite, ar tikrai būtina drausti lipti ant tos kėdės, o gal jūs draudžiate tiesiog automatiškai?

Pažiūrėk, kaip ta mergaitė gražiai sėdi ir nezirzia. Kokia ji gerutė. O tu štai kokia zirzlė!

Tai vienas iš tų ydingų auklėjimo šablonų, kurie, atrodytų, yra visai nekenksmingi ir įprasti. Šie žodžiai gali būti pasakyti visai ne piktai, o ramiai, pamokančiai, bet dėl to jų prasmė nepagerėja. Kaip toks lyginimas veikia vaiką? Norėdami tai suprasti, įsivaizduokite, kad jūs, tarkime, esate moteris, kuriai jos vyras sako: „Pažiūrėk, kokia graži štai ta moteris. Ji taip dailiai apsirengusi, laikysena nepriekaištinga, eisena tokia grakšti, o tu, su ja palyginus, tikra apsileidėlė.“

Kažin, ar jūs kaipmat suklustumėte, pasitemptumėte ir norėtumėte akimirksniu pagražėti. Greičiausiai tiesiog įsiustumėte arba norėtųsi tik dar labiau susigūžti. Tad kodėl iš vaiko tikimasi kitokios reakcijos?

Šitaip lyginamas vaikas išgirsta tokią žinutę: kiti vaikai yra geresni nei aš, ir mano mama ar tėtis norėtų, kad ne aš, o tas kitas būtų jos / jo vaikas. Tai tikrai nestiprina vaikų savivertės. Tiesą pasakius, vaikui dažnai visai nemalonu būti ir pavyzdžiu, į kurį kitas vaikas turi lygiuotis (na, nebent vaikas jau yra „sugadintas“ ir lyginimas maitina jo puikybę).

Tai prisimenu dar iš savo vaikystės: jausdavausi nejaukiai, kai kito vaiko mama pristatydavo mane kaip pavyzdį. Mažieji nori, kad kiti vaikai taptų jų draugais, o ne konkurentais ar priešais.

Kai kada gretinimas gali būti ir veiksmingas. Pavyzdžiui, kai mažas vaikas nenori net paragauti naujo patiekalo, galima pasakyti: „Žiūrėk, ir tėvelis valgo, ir broliukui, ir sesutei skanu. Tu taip pat paragauk.“ Tačiau, kaip jūs matote, akcentas čia yra kitur – mažylis paraginamas elgtis taip, kaip kiti vaikai ar tėveliai, nes taip jam pačiam bus geriau, bet jis nėra menkinamas.

Matai, mama dabar kalbasi, nepertraukinėk. Negražu pertraukinėti.

Suprantama, kaip patiems svarbu mokytis nepertraukinėti kitų žmonių, taip to reikia mokyti ir vaikus. Tačiau tokius žodžius dažnai tenka išgirsti iš mamų (ir tėčių!) lūpų tada, kai šios (šie) jau pusvalandį kalbasi su savo draugėmis ar draugais, o vaikui pagaliau parūpsta ko nors paklausti.

Situacija paprastai būna tokia, jog kada vaikas užsimano įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį, jam nieko kito nelieka, kaip pertraukti, nes suaugusieji kalba nenutrūkstamai. Jei tikrai norite netrukdomas su savo draugais pasikalbėti, nesiveskite vaiko, o jei kartu su juo einate į svečius ar į kavinę, tai vaikas irgi yra pilnateisis bendravimo dalyvis.

Žinoma, galite susitarti su juo, kad jis žais su savo atsineštais žaislais ar bedraus su kitais vaikais. Tačiau tai nereiškia, jog jis neturi teisės tikėtis jūsų dėmesio. Jeigu vaikas tikrai jus pertraukia vidury svarbios minties, paprašykite jo palaukti, bet pabaigus mintį svarbu nepamiršti paklausti vaiko, ką jis norėjo pasakyti.

O jei vaikas tai daro labai dažnai, tai tiesiog ženklas, kad jam trūksta dėmesio. Tuomet arba pabūkite su juo, arba sudominkite kokia kita veikla, arba bandykite susitarti (jis dabar pažais vienas, bet užtat paskui jūs, pavyzdžiui, kartu paspardysite kamuolį). Neteisinga atsivesti vaiką į kavinę ar į svečius ir tikėtis, kad jis ramiai sėdės ant kėdės, nieko neveikdamas ir neklausinėdamas. Bėda, jei vaikas jau yra išmokytas taip elgtis.

Kodėl tu taip padarei?

Šis klausimas dažnai yra neatskiriama reakcijos į negerą vaiko poelgį dalis. Pats savaime jis nėra blogas. Paprastai suaugusysis, pamatęs, kaip vaikas suduoda kitam vaikui ar staiga, rodos, sąmoningai sulaužo žaislą, sutrinka. Jam tikrai kyla klausimas: „Na, kodėl gi jis taip elgiasi?“

Tiesa, tai klausimas, į kurį atsakymą tenka surasti pačiam suaugusiajam, ypač jei vaikas dar mažas. Dvejų, trejų metų ar vyresnis vaikas negali atsakyti į šį klausimą, nes jis pats nežino, kodėl taip elgiasi. Pavyzdžiui, mažylis pajaučia grėsmę, susidūręs su kitu staigiai judančiu nepažįstamu vaiku ir dėl to jį pastumia tarsi saugodamasis.

Mažam vaikui tikrai per sudėtinga būtų paaiškinti savo mamai ar tėčiui. O priežastys nepageidautinam elgesiui gali būti įvairiausios. Norint jas suprasti, reikalingas visų pirma suaugusiojo, o ne vaiko įžvalgumas. Tas barantis klausimas „kodėl“ jokio aiškumo nei suaugusiajam, nei vaikui nesuteikia, o tik dar labiau suglumina.

Kadangi vaikai nuo mažens, pasielgę netinkamai, išgirsta priekaištaujantį „kodėl?“, šis klausimas ir vėliau, kone visą gyvenimą gali būti suvokiamas kaip barimas, o ne klausimas ir versti gūžtis. Štai dėl ko ir psichoterapiniame darbe stengiamasi klientams neužduoti klausimų, prasidedančių žodeliu „kodėl“, – jie provokuoja gynybiškumą, žmogus nesąmoningai įsitempia.

Kai mažas vaikas pasielgia netinkamai, geriau ramiai, bet griežtai pasakyti, kad taip elgtis negalima. Patartina paaiškinti priežastis, kodėl taip elgtis nedera (su sulaužytu žaislu daugiau nebebus galima žaisti; užgautam vaikui skauda, jis nusimena ar išsigąsta). Jei vaiko elgesys kartojasi, įvardinti, kokios bus tokio elgesio pasekmės. Pavyzdžiui, pasakyti vaikui: jei jis žaisdamas ir toliau suduos mažesnei sesutei, turės kuriam laikui eiti į kitą kambarį; jei žaislų kambaryje vėl bandys sulaužyti žaislą, teks iš jo išeiti. Svarbu tokio priesako ir laikytis.

Kuomet netinkamai pasielgia vyresnis vaikas, galima jo paklausti, kodėl jis taip pasielgė. Tačiau tas klausimas tegul nuskamba šiek tiek vėliau, iš tikrųjų tikintis atsakymo, o ne kaip barimas, užvaldžius emocijoms. Susidūrus su netinkamu vaiko elgesiu, užuot klausus: „Kodėl tu taip padarei?“, geriau tiesiog pasakyti: „Negerai, kad taip padarei.“

Juk sakiau, kad pargriūsi, tai dabar neverk

Šio „pamokymo“ versijos gali būti įvairios: „Na, kiek kartų tau sakiau nekišti pirštų tarp durų, bet tu neklausei ir vis tiek prisivėrei“ arba „Juk sakiau tau lipti laiptais atsargiai ir neskubėti. Neklausei, nugriuvai, tai dabar ir kentėk.“

Tokius ir panašius priekaištus, dažnai išsakomus ir piktai, vaikams tenka priimti tada, kai jiems iš tikrųjų skauda, jie yra labai išsigandę ir verkia. Kažkodėl tėvai įsivaizduoja, kad tas momentas, kai jų nepaklausęs vaikas susilaukia skausmingų pasekmių, yra kaip tik tinkamas metas moralizuoti ir įrodyti, kokie teisūs yra tėvai. O vaikui tuo metu tereikia vieno – kad tėtis ar mama jį nuramintų, parodytų, jog rūpi, kad šią akimirką vaikui blogai.

Tam pirmam išgąsčiui ar skausmui atslūgus, tegul tėvai paaiškina dar kartą: „Štai, kai labai skubi lipti laiptais, gali skaudžiai užsigauti“ ir panašiai. Bet ne pačią skausmo akimirką, nes įrodinėdami savo teisumą tėvai vaikui nepalengvina skausmo, nepadeda jam tapti protingesniam. Kai tėvai bara ar primena, kokie jie buvo teisūs tada, kai vaikui skauda, jam tik pablogėja – negana, kad skauda fiziškai, bet dar ir tėtis ar mama jį bara.

Na, jei vaikas užsigavo nestipriai, nereikia pulti jo guosti. Vis tik ir tokiu atveju pirma reakcija turėtų būti ne savo teisumo priminimas ir moralizavimas, o nuraminimas („Ai, nieko, neskaudžiai parkritai...“).

Tik žiūrėk, nesusimurzink. Nesušlapk. Nenusišnekėk. Nesimaivyk...

Tenka girdėti, kaip tėvai apiberia savo vaiką gausybe nurodymų, ko jis negali daryti, kad norisi prieiti ir pasakyti jiems: „Gal jūs tiesiog liepkite jam nebūti vaiku.“ Žiūrint iš šalies, kartais atrodo, kad tėvai būtent to iš savo vaikų ir tikisi, t. y. kad šie būtų labiau suaugę nei jie patys.

Vaikai susimurzina daugybę kartų per dieną, daro grimasas, dainuoja sau eidami gatve, daug sykių kartoja tą pačią jiems įdomią frazę. Vaikai yra smalsūs – klausinėja, lenda, tyrinėja. Vaikai yra laisvi – jiems negalioja ir neturi galioti tokios pačios elgesio taisyklės kaip suaugusiesiems. Tegul jie ir elgiasi ne taip, kaip suaugusieji.

Kartais tegul elgiasi ir (kaip mums atrodo) kvailokai ar nelogiškai, neskubėkite kaskart jų tramdyti. Tegul galimo / leistino elgesio ribų vaikai mokosi po truputį, nereikalaukime, kad jie kaipmat perimtų visas suaugusiųjų elgesio taisykles.

Sąmoningumo link

Visi mes žmonės ir darome klaidas tiek bendraudami su vyru, žmona, tėvais, bendradarbiais ar draugais, tiek – su vaikais. Net jei ir gerai žinau, kad tam tikri pasakymai yra neteisingi, žiūrėk, vėl pagaunu save už rankos priekaištaujamai klausiančią „Kodėl tu taip padarei?“ vaiko, kuris dar net kalbėti gerai nemoka.

Štai kodėl dera kaip galima dažniau pasižiūrėti į savo bendravimą su vaiku tarsi iš šalies. Geriausia, kai sugebame patys pamatyti ir pripažinti tas situacijas, kai taip labai stengdamiesi, kad mūsų vaikai elgtųsi nepriekaištingai, patys pradedame elgtis nelogiškai ir nusipelnome priekaištų.

Vaikai yra žavūs ir be galo įdomūs, bet jie tikrai nėra patogūs. Ir gerai. Kitaip auklėjimas būtų ne abipusis, o vienpusis procesas. Mes, suaugusieji, auklėjame savo vaikus kaip tik sugebame geriausiai, o kartu, jų dėka, turime galimybę ugdytis ir patys – siekti sąmoningumo.

Naujausiame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:

Žmonės, kurie nebijo
Karjeros posūkiai ir kryžkelės
Vaikai – tėvų atspindžiai
Kiek kartų tau reikės kartoti?
Afrodiziakai
Jausmai ir jų raiška
Kaip sutariate su savo jausmais?
Moterys pasakose
Būk, kas esi
Kelių į laimę daug
Kai sveikata tampa liga
Cirko žmogus
Psichologės ir istorikai

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Vaizdas pro langą į Europą: Baltijos regionas Kremliui – tik viena jo baisios strategijos detalė (14)

Su rusų ekonomistu, žurnalistu Dmitrijumi Travinu DELFI susitiko Europos universitete Sankt...

Paėmusieji būsto paskolas viliojami galimybe sutaupyti nemenką sumą (2)

Tūkstančiai šalies gyventojų įsigydami nuosavą būstą skolinosi pinigų iš bankų....

Azija kuria savo pasaulio tvarką (2)

Pastaruoju metu daug pasakyta apie tai, kaip Donaldo Trumpo administracijos politika kertasi su tuo,...

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (11)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (234)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Geriausi pusryčiai norintiems sulieknėti (1)

Norintys mesti svorį gali lengviau atsikvėpti – šį kartą nereikės valgyti nieko neįprasto. Ir...

Atlikėjas iš P. Afrikos GSLIM žmoną ir ramybę rado Lietuvoje: dar visai neseniai ten mūsų santykiai būtų buvę nelegalūs (4)

Pusę metų Lietuvoje gyvenantis dainininkas iš Pietų Afrikos GSLIM (Gabriel Sweet Life In Music)...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (17)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (24)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (58)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...