Likus mėnesiui
Į namus, kuriuose gyveno 7 metų vaikas, atėjo ramus rugpjūčio vakaras. Šiltame virtuvės ore pleveno įprastos, mielos, tarsi iš M. Stepnovos romano atskridusios, „namų židinio fėjos“, gaubiamos baltų, ką tik arbatinuke užvirusio vandens garų. Vaiko tėvai sėdėjo prie atdaro buto lango ir kalbėjosi.
– Liko mėnuo, – murmėjo Tomas. – Regis, apie viską pagalvojom, viską papasakojom, bet vis tiek neramu.
– Jis šaunuolis, – pasakė Ieva, – moka pats išsirinkti ir nusipirkti blynų kavinėje! Vakar buvom, pati mačiau: su MĖLYNIŲ uogiene...
– Ar jis moka tai padaryti valgykloje, kai aplink klega dar 200 vaikų? – abejojo Tomas.
– Susitvarkys, išmoks! – drąsino vyrą Ieva. – Aš juo tikiu. Nemanau, kad mums dar ką nors verta daryti. Tegul vaikas mėgaujasi vasara. Atėjus rugsėjo pirmajai, aš iškaulysiu darbe keletą dienų atostogų, kad nebūčiau pavargusi, ir, iš mokyklos grįžus Linui, galėčiau su juo tyrinėti pirmųjų dienų klasėje įspūdžius.
Nepaprasto nuotykio pradžia
Kiekvienam septynmečiui pirmasis „mokyklinis“ rugsėjis tampa didelio 12 metų (t. y. amžinybę) trunkančio nuotykio pradžia. Koks bus šis nuotykis? Vieni pirmokai rugsėjo pirmosios laukia kaip šventės, kiti – mato ją kaip dar vieną suaugusiųjų sugalvotą „sankciją“, kuri sujauks jų gyvenimus. Kai kuriems tėvams mokyklos pradžia labiau siejasi su palengvėjimu, jų vaiko stiprybių ir savarankiškumo augimu, kitiems kelia didžiulį nerimą, baimę, kad jų vaikas patirs nesėkmę, bus nepakankamai suprastas ir įvertintas. Normalu, jei abu šie jausmai – ir džiaugsmo, ir nerimo – suaugusiesiems kyla kartu, yra sumišę, nes mokymosi pradžia žymi naujo svarbaus etapo pradžią, kurioje slypi ir svarbios galimybės, ir potencialūs sunkumai.
Šio straipsnio tikslas – „atgaivinti“ nerimastingo džiaugsmo kamuojamus būsimų pirmokų tėvus, nuraminti „sudirgusius nervus“, padrąsinti pasitikėti savo vaiku ir, svarbiausia, atkreipti dėmesį į faktą, kad vaiko mokymosi motyvacija daugeliu atveju yra „išvestinis dydis“, pasekmė, priklausanti nuo protingo, pamatuoto tėvų įsitraukimo į vaiko ugdymą, kuris prasideda ikimokykliniame amžiuje, ir, palengva atslūgdamas, išlieka per visus mokyklinius metus, kol paauglys ima daryti sprendimus, susijusius su savo profesijos pasirinkimu. Vaikui augant, suaugusiųjų reikšmė ir vaidmuo jo gyvenime ne mažėja, o keičiasi. Jei to nepripažįstame, kone kiekviename amžiaus tarpsnyje susiduriame su savitu vaiko pasipriešinimu. Raidos etapo poreikius atitinkantis suaugusiųjų įsitraukimas yra vaikui naudingas ir puoselėjantis, jis leidžia „amortizuoti“, švelninti patiriamus mokymosi ar bendravimo sunkumus, nesėkmes paversti sėkmės ir augimo galimybėmis.
Aiškiai ir konkrečiai apie vaiko laukiančias permainas
Tėvų baimės dėl būsimo pirmoko yra gerokai susijusios su pokyčiais, kuriuos vaikas patirs, ir naujomis situacijomis, su kuriomis jis turės susitvarkyti. Svarbu gebėti nepagrįstas, katastrofines baimes („jis vos moka skaityti, kiti jį pralenks ir jis neįstos į universitetą“) mintyse atsieti nuo realių faktų apie tikrus vaiko laukiančius pokyčius. Kuo tiksliau tėvai geba sau patiems apibrėžti, kas iš tikrųjų laukia būsimo pirmoko – tuo mažesnis nerimas. Išvardykime šias aprėpiamas permainas, kurias patirs Jūsų sūnus (dukra), tapęs(-usi) mokiniu(-e):
vaikas sutiks naują mokytoją ir kitą mokykloje dirbantį personalą, kurių turės klausyti ir su kuriais jam prireiks sutarti bei pasitarti: paprašyti jų pagalbos ar užduoti klausimus (kai kurios mokyklos suteikia galimybę vaikams susipažinti su mokytoja dar prieš prasidedant mokslo metams, kitos – priešingai, teigdamos, kad visi įstaigoje dirbantys pedagogai yra „geri“, tokių susitikimų vengia);
jei vaikas prieš tai nelankė darželio, jis atsidurs keliasdešimties nepažįstamų vaikų, tarp kurių turės susirasti draugų ir bendražygių, apsuptyje; nelankę darželio vaikai paprastai turi mažiau bendravimo su bendraamžiais patirties ir daugumą konfliktų yra linkę spręsti įtraukdami suaugusiuosius. Iššūkis tokiam vaikui – išmokti, kad dalį nesutarimų su vaikais galima spręsti pačiam,
savarankiškai įtikinant, perkalbant, susitariant, susitaikant ir kt.;
pamokos truks ilgiau nei darželio ugdomieji užsiėmimai;
laiko žaidimams pamokų metų bus skiriama mažiau, žaidimai bus koordinuojami mokytojos, tai yra kitaip, nei vaikas yra įpratęs (dėl šios priežasties itin vertinga išlieka galimybė pažaisti namuose, šis vaiko poreikis tapus pirmoku niekur nepradingsta, jis yra labai svarbus vaiko nerimo įveikai ir laimingumui; asmens poreikis žaisti, jei tik nėra užgniaužiamas ir vėliau sudraskomas žiauraus ir perdėm reiklaus superego (psichologinė sąvoka, kuria apibūdinami vidiniai žmogaus reikalavimai elgtis tinkamai), išlieka visą gyvenimą; džiaugsmo ir naudos žaisdami gauna ir vaikai, ir senoliai);
keisis vaiko dienos ritmas, darbotvarkė, ryto ir vakaro rutina, laikas, kurį jis praleidžia atskirai nuo tėvų, kitų jam gerai pažįstamų suaugusiųjų;
mokykloje bus naujų, anksčiau negirdėtų taisyklių, kurių teks laikytis, ir užduočių, kurias reikės stengtis atlikti (dauguma tėvų labiausiai nerimauja dėl to, kaip jų vaikui seksis mokytis, taip pat dėl galimų jo nusižengimų ar elgesio problemų, patyčių);
vaikas gaus pirmuosius mokytojo skiriamus savo veiklos įvertinimus, nesvarbu, kad išreikštus ne skaitiniais pažymiais, bet emociškai įkrautomis piktogramomis (paveikslėliais);
atsiras naujas kelias, kuriuo vaikas kas rytą keliauja į mokyklą (jei anksčiau vaikas lankė darželį – šis kasrytinis kelias pasikeis); taip pat pasikeis aplinka, kurioje vaikas kasdien praleidžia daugiausia laiko: jos garsai, spalvos, kvapai ir kt.
jei vaikas valgys priešpiečius ar pietus mokyklos valgykloje – keisis jo maisto racionas, tikriausiai jam reikės išmokti savarankiškai apsipirkti valgykloje, kai aplink šurmuliuoja daug nepažįstamų vaikų.
Kiekviena iš šių permainų turi savyje paslėptą didesnį ar mažesnį iššūkį, taip pat – džiaugsmą, ir naujus potyrius. Labai svarbu, kad 7 metų sulaukęs vaikas turėtų galimybę patirti visas šias naujoves, nes pernelyg nuo jų saugodami suaugusieji užkirstų vaikui galimybę augti ir stiprėti.
Pedagogų vaidmuo
Gerai, kai mokyklos iš anksto skiria dėmesio būsimų pirmokų tėvams, kad padėtų jiems parengti vaiką artėjantiems mokslo metams. Tėvai gali labai daug padaryti dėl savo vaiko, jeigu iš anksto žino apie laukiančio mokymosi detales: gauna rašytinę informaciją apie būsimą vaikų dienotvarkę, elgesio taisykles, maitinimo sąlygas, paprastus kasdienius įgūdžius, kuriuos turėdamas vaikas drąsiau jausis mokykloje ir kurių lavinimui galima skirti laiko prieš prasidedant mokslo metams. Svarbi galimybė su vaiku iš anksto aplankyti mokyklos patalpas (jei įmanoma – keletą kartų).
Tyrimų duomenys rodo, kad tėvai, dar prieš prasidedant mokslo metams gaunantys tokio dėmesio, yra labiau linkę įsitraukti į vaikų ugdymą, bendradarbiauti su pedagogais, kurie dėjo pastangas užmegzti ryšį, suvokdami, kad mokyklos pradžia yra ne tik vaikui, bet visai jo šeimai svarbus įvykis. Pedagogai, per savo ilgametę patirtį matę daugybę pirmokų ir kartu su tėvais sprendę jų sunkumus, yra labai vertingas informacijos ir palaikymo šaltinis tėvams, taip pat – savotiški lyderiai, galintys paskatinti atėjusius tėvus susipažinti, diskutuoti tarpusavyje, kloti pagrindus būsimam bendravimui ir bendradarbiavimui tarp tėvų. Yra svarbu, kad pedagogai papasakotų tėvams apie atsakomybes, tenkančias mokyklai ir šeimai ugdymo procese, ir kviestų šiomis atsakomybėmis pasidalyti.
Pedagogai, norintys šioje srityje nuveikti daugiau, nei šiuo metu daroma jų mokykloje, pasisemti idėjų, gali skaityti straipsnius, kuriuose aprašomos darželio ir pradinės mokyklos „tranzitą“ palengvinančios programos, skirtos tėvams. Nuorodą į vieną iš jų, parengtą Australijoje, rasite prie šio straipsnio literatūros šaltinių (autoriai – R. Giallo ir kt., 2010; nepaisant to, kad Lietuvos ir Australijos švietimo sistemos skiriasi, straipsnyje pateiktas aprašymas, kokios temos yra aptariamos su tėvais 4 sesijų metu, gali būti naudingas).
