Pirmasis žingsnis. Leidžiame
Psichologai teigia, kad daugelis tėvų daro pagrindinę klaidą – susigriebia pernelyg vėlai negu reikėtų. Pratinti vaiką prie pagalbos galima jau nuo tada, kai jis pradeda kalbėti. „Ankstyvame amžiuje mažyliui norisi viską sužinoti ir išbandyti, tačiau tėvai jam neleidžia: „pasitrauk“, „neliesk“, „neimk“. Jiems kur kas paprasčiau padaryti viską patiems – taip bus greičiau ir patikimiau.
Tačiau tokiais draudimais jie nuslopina vaiko norą padėti buityje. Žinoma, vaikas nesugebės gerai išvalyti grindų ar paruošti valgį, bet jei tėvai leis jam pačiam padėti lėkštes ant stalo, nusilupti kiaušinį, susirinkti žaislus, tuomet vaikas bus patenkintas – juk jis daro tą patį, ką mama ir tėtis, pažymi psichologai. Net jei vaikas padėdamas padaro dar didesnę netvarką nei buvo, jį reikia pagirti, o ne subarti. Svarbiausia – neišjuokti jo pagalbos!
„Aš taip pat įsitikinusi, kad geriausias būdas išmokyti padėti – leisti kažką daryti. Na ir kas, kad po tokios „pagalbos“ gali tekti tvarkyti visu namus. Mano 4 metukų dukrelė visada man padeda: formuoja kotletus, pašluoja grindis, padaro man arbatos. Žinoma, apie skonį nekalbėsiu – neretai ten būna įberta druskos… Daryti viską pačiai yra daug greičiau, bet suprantu, kad draudžiant vaikas greitai praras interesą padėti“, - patirtimi dalijasi viena mama.
Kalbant apie darbą ir vaikus, tenka pripažinti, kad po daugybės „negalima“, „neimk“ ir „neliesk“ mažylis praranda bet kokį norą dalyvauti buities darbuose. Daugelis vaikų jaučia nuoskaudą, kai tėvai atmeta jų pastangas padėti. Kad šios nuoskaudos nepatirtų dar kartą, vaikai tiesiog liaunasi stengtis ir nebenori padėti, net kai tėvai jau patys paprašo ką nors padaryti. Taigi tegu geriau vaikas sudaužo kelis puodelius, bet galiausiai įpranta plauti indus, negu vėliau iš tolo apeitų nešvarias lėkštes.
Antras žingsnis. Žaidžiame
„Turime didelį sodą, kuriame auga daug gėlių ir vaiskrūmių. Juos reikia kruopščiai prižiūrėti. Negaliu sakyti, kad pati nesusitvarkau. Tačiau pats faktas, kad kol mes plušame sode, mūsų 10 metų dukra drybso ant gulto ir nė neketina kažkuo padėti, man nepatinka. Tačiau baiminausi, kad jei pradėsiu versti kažką dirbti, visam gyvenimui sukelsiu neapykantą sodui.
Taigi su seserimi nusprendėme surengti „varžybas“. Kiekviena pasisodinome po atskirą naujų gėlių darželį ir pasiūlėme mergaitei prisijungti. Augalai buvo neįprasti, todėl dukrai pasidarė įdomu, kas iš jų išaugs. Tuomet atsirado ir interesas – kuris darželis bus gražesnis. Ji pareigingai laistė ir prižiūrėjo savo gėles. Mes, žinoma, pasistengėme, kad ji laimėtų. Pamažu ji įsitraukė ir į kitus sodininkystės darbus“, - pasakojo viena mama.
Psichologai pritaria: žaidimas yra puikus metodas skiepyti meilę darbui. „Mokinti vaikus atlikti darbus, kurie jam yra neįdomūs, geriausia žaidimo forma. Pavyzdžiui, pasakykite vaikui, kad jūs rinksite visus meškiukus, o jis – lėles, ir tuomet pažiūrėsite, kuris tai padarys greičiau“.
Galima nupirkti vaikui žaislinių prietaisų ir daiktų, kurie naudojami namų ruošoje – žaislinį lygintuvą, lyginimo lentą, skalbyklę ir pan. Namuose ką nors dirbdami kartu, pavyzdžiui, džiaustydami skalbinius, pasakokite linksmas istorijas ar prisiminimus.
Trečias žingsnis. Patikime
Tiesa, paprastas smalsumas, kurį trejų metų mažyliui kelia jūsų šluota ar dulkių siurblys, sąmoningesniame amžiuje gali lengvai išgaruoti. Viena, kai daiktas yra nepažįstamas, ir kita – kai jis jau žinomas ir perprastas. Štai kodėl reikia kuo greičiau nustatyti nors ir elementarių, bet asmeninių vaiko pareigybių ratą. Taip pat labai svarbu pabrėžti jam patikėtų reikalų svarbą.
Klasikinis pavyzdys, kaip išmokyti vaiką dirbti, - patikėti jam prižiūrėti kambarines gėles ar naminį gyvūną. Reikia vaikui paaiškinti, kad viskam, kas gyva, būtinas oras ir vanduo, maitinimas ir priežiūra. Būtinai pridurkite, kad vaikas jau pakankamai didelis ir gali būti geras pagalbininkas, todėl jam patikimas atsakingas darbas – prižiūrėti gėles (gyvūną).
Iš pradžių kelis kartus jam parodykite, kaip ir ką reikia daryti, kad mažylis įsimintų. Vėliau jam šiek tiek padėkite ir vis priminkite jo pareigas. Taip jos taps įpročiu. Taip pat svarbu prie vaiko pasakoti kitiems šeimos nariams, kad sūnus (ar dukra) taip pat turi savo reikalų ir puikiai su jais tvarkosi. Svarbiausia, nepamiršti to padaryti. Jausmas, kad juo pasitiki, o ne jį verčia, labai įkvepia visus vaikus.
„Kai mano vaikui suėjo 9 metai, aš vis dažniau pradėjau prašyti jo pagalbos, o jis vis dažniau atsisakydavo ir rodydavo kaprizus. Mūsų tėtis tuo metu dažnai vykdavo į komandiruotes ir po vienos tokios kelionės pasikvietė sūnų rimtam - „vyriškam“ - pokalbiui. Jam paaiškino, kad yra priverstas šiuo metu daug dirbti, todėl patiki jam, suaugusiam ir atsakingam vyrukui, rūpintis mama. Vaikas tiesiog pasipūtė iš pasididžiavimo. Man net neprašant, jis su didžiuliu malonumu pradėjo valyti kilimus, plauti indus ir kt. Supratau: dabar jis jautėsi ne mažu berniuku, bet suaugusiu pagalbininku!“, – pasakojo viena mama.
Ketvirtas žingsnis. Formuluojame
Labai daug kas priklauso nuo to, kaip suaugusieji prašo ar siūlo namie ką nors padaryti. Pavyzdžiui, niekada nereikia tikėtis, kad vaikas pats susipras, jog reikia padėti. Juk ir mes pagyvenusiems žmonėms ar nėščioms moterims padedame ne todėl, kad jaučiame vidinį poreikį tai daryti, o dėl to, kad taip buvome auklėjami vaikystėje.
Tėvai kartais tik užsimena, jog jiems reikėtų pagalbos, bet vaikas nesupranta užuominų, nes dar nemoka skaityti tarp eilučių. Vaikams tai apskritai nebūdinga. Suaugusieji, nesulaukę reikiamos reakcijos į jų užuominas, pradeda pykti. Rezultatas – nuoskauda ir nesupratimas.
„Kur kas teisingiau naudoti tiesioginę komunikaciją – aiškiai ir tiesiai sakyti, ką vaikui reikia padaryti. Žinoma, ne įsakmiu, bet draugišku ir ramiu tonu, kad tai atrodytų kaip prašymas“, – pataria psichologai.
„Kol vaikas mokosi kažką daryti ir pirmą kartą suklysta, labai svarbu nekelti balso. Vaikas išsigąsta riksmo ir jo smegenyse visam laikui užsifiksuoja asociacijos, kad šis darbas yra blogas, nemalonus. Aiškinant ir rodant, kaip pasikloti lovą, padengti stalą ar palaistyti gėles, tėvams reikia nuolat vartoti žodžius „kartu“, „padėsiu“, „patarsiu“, „parodysiu“. Tuomet pirmosios vaiko pastangos kažką padaryti siesis su maloniais prisiminimais ir įsisavinti darbai nekels priešiškumo“, – pasakojo vaikų darželio auklėtoja Irina.
Jeigu vaikas rodo kaprizus, patyrusi pedagogė pataria naudoti kompromisines formuluotes. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pareiškia, kad nesitvarkys, užuot sušukus, jog „Aš pasakiau, kad tvarkysiesi!“, reikia tarsi nepastebėjus jo atsisakymo sakyti: „Nuvalysi dulkes ar pašluosi grindis?“.
Tuomet vaikui formuosis nuostata, jog tiesiog atsisakyti bendrų buities darbų negalima, bet jis gali rinktis – o tai reiškia, kad yra laikomas suaugusiu. Tai neleis atsirasti jausmui, tarsi jis yra verčiamas kažką dirbti ar yra baudžiamas darbu už neaiškų prasižengimą.
Penktas žingsnis. Giriame
Dar vienas svarbus momentas – teisinga skatinimo sistema. Už nusivalytus batus nereikia žadėti ledų, o už savaitę budėjimo virtuvėje – naujų sportbačių. Vaikas turi suprasti, kad už darbus namuose negaunamas materialus atlygis, tačiau juos reikia atlikti, kad būtum naudingas savo artimiesiems.
„Mano nuomone, labai svarbu, kad vaikas jaustų pasididžiavimą savo atliktais darbais. Kai vaikai dirba tik dėl materialinio atlygio, jie užduotis atlieka per prievartą, tik svajodami apie dovaną. Kai už darbą sulaukia tikro dėkingumo ir susižavėjimo, tuomet jie patiria malonumą nuo paties proceso ir stengiasi padėti vėl ir vėl.
Kita vertus, mėgti visus buities darbus neįmanoma. Juk ir mes, suaugusieji, turime nemėgstamų darbų. Vieniems nepatinka lyginti, kitiems – plauti grindis. Todėl stengiuosi visuomet pastebėti, kas vaikams pavyksta geriausiai, ir už tuos darbus apdovanoju juos ypatingomis pagyromis. Mažyliai jaučia pasididžiavimą savo darbu!
Tiesa, yra kai kurių niuansų. Dirbti tik tai, kas patinka, irgi negalima. Todėl jei matau, kad vaikas tam tikram darbui atiduoda daug pastangų, tačiau dirba nejusdamas malonumo, būtinai proceso metu jį padrąsinu, pagiriu“ – savo patirtimi dalijosi 7 metų sūnų auginanti mama.
„Svarbiausia mokėti teisingai pagirti, o ne apsiriboti atsainiai ištartu „Šaunuolis!“. Geriausia pasakyti ką nors įkvepiančio: „Koks tu geras pagalbininkas, pats geriausias. Be tavęs niekaip nesusitvarkyčiau! Labai tau ačiū!“.
Taip pat svarbu, kad vaikas išmoktų į žmonių padėką „ačiū“ atsakyti žodžiais „prašau“ arba „į sveikatą“, o ne paprastu „nėra už ką“. Visa tai pabrėžia darbo svarbą ir jo vertę“, - teigia psichologai.
Šeštas žingsnis. Rodome pavyzdžius
Žinoma, mokydami vaiką dirbti, tėvai neapsieis be pavyzdžių – jų pačių, draugų, pažįstamų, televizijos personažų. Kad vaikas užsinorėtų ką nors daryti, jis turi pamatyti, kaip tai įdomu.
Viena forumo skaitytoja pateikė originalią mintį: „Aptikau netikėtą būdą, kaip paskatinti dukrą padėti man virtuvėje. Parodžiau jai kulinarinį televizijos šou „Junior Master Chef Australia“ (šou šiuo pavadinimu galima rasti internete). Jame garsūs šefai įdomiai ir išradingai moko vaikus gaminti maistą. Dalyviai lengvai maišo padažus, kepa tortus, smulkina salotas, gamina net sudėtingus patiekalus. Dukra buvo pakerėta. Dabar pati veržiasi padėti“.
Kitas tėvas, turintis 7 metų sūnų, pasakojo: „Pasiūliau sūnui sodyboje kartu nudažyti daržinę. Jis susiraukė. Tuomet jam perpasakojau, kaip vaikai maldavo Tomo Sojerio leisti jiems nudažyti tvorą, kaip tai smagu ir linksma. Sūnus pagalvojo, pažiūrėjo į mane ir taip pat paėmė teptuką į rankas“.
„Stenkitės atkreipti vaiko dėmesį į dirbančius žmones: ieškokite pavyzdžių gatvėse, animaciniuose filmuose, knygose. Tačiau svarbiausia – asmeninis tėvų pavyzdys. Kad vaikams kiltų noras dirbti, pirmiausia jums patiems reikia būti pavyzdžiu. Vaikai stebi tėvus, mato, kaip jie bendrauja, dirba ir kopijuoja lygiai tą patį elgesio modelį“, - sako psichologai.
Tiesa, gali būti, kad mažasis tinginys yra tiesiog išsiblaškęs ir tereikia atkreipti jo dėmesį į tai, kas yra darbas ir koks jis yra svarbus jūsų šeimai.
