Mažai kas supranta, kad vaikų smegenys tarsi užprogramuotos gaudyti kiekvieną tėvų ištartą žodį ir laikyti jį nurodymu veikti, kalbant profesionalia psichologų kalba, laikyti direktyva. Regis, sąmonės neužfiksuotos direktyvos (vaikas nekreipė dėmesio, nereagavo, užmiršo) patenka į pasąmonės sferą, formuoja asmenybę ir lemia gyvenimo scenarijų.
Nepaaiškinamos ligos, nemotyvuota agresija, nesėkmės be priežastis – visa tai gali būti padariniai susierzinus mestų ir, atrodytų, čia pat ir mamos, ir mažylio užmirštų žodžių.
Amerikiečių psichologai Robertas ir Mary Gouldingai surašė 12 pagrindinių tėvų direktyvų. Apžvelgsime tik tas, kurios dažniausiai išsprūsta mums iš lūpų ir stipriausiai formuoja augančio žmogaus gyvenimo scenarijų.
Negyvenk!
Kaip tai atrodo:
Atrodytų, tokį dalyką savo vaikui gali pasakyti tik puolę marginalai, tačiau būtent taip vaikas iššifruoja tėvų ištartas frazes: „kaip tu man atsibodai“, „tu – mano bausmė“, „išeik, nenoriu tavęs matyti“.
Kaip jis tai supranta:
Vaikas supranta tai tiesiogiai – aš keliu tik nemalonumus, atsibodau savo tėvams, jie nenori manęs matyti. Jei manęs nebūtų, jiems būtų geriau.
Kokie padariniai:
Vaiko pasąmonė dar nesupranta, ką reiškia nebūti, bet pasąmonė siunčia susinaikinimo impulsą. To priežastis gali būti:
nepaaiškinamos traumos, sunkios ligos, dažniausiai autoimuninės (alergija, reumatizmas ir pan.), sumažėjęs apetitas, svorio mažėjimas,
iššaukiamas elgesys, agresija, potraukis rizikingiems žaidimams,
nemotyvuotos isterijos.
Ką daryti:
Išanalizuokite, kokiose situacijose sakote tokias frazes ir kas konkrečiai jus erzina.
Būtent taip vaikui ir pasakykite: „Pavargau nuo tavo bėgiojimo. Sugalvokime kokį nors tylų žaidimą.“ Užuot sakę: „Kaip tu man atsibodai.“
„Dabar aš pykstu, man nemalonu su tavim kalbėtis. Pakalbėsime, kai abu nusiraminsime.“ Užuot sakius: „Nenoriu tavęs matyti.“
„Pykstu, nes tu visą laiką mušiesi. Man būna labai gėda prieš berniukus ir jų tėvus.“ Užuot sakius: „Tu – mano bausmė.“
Nejausk!
Kaip tai atrodo:
Audringi vaikų emocijų proveržiai neprognozuojami, sunkiai paaiškinami, suaugusiems sunku juos kontroliuoti. Tikriausiai būtent todėl pirmas kiekvieno tėvo ar motinos noras – užkirsti emocinį protrūkį. „Negalima sakyti, kad nekenti auklėtojos, apie suaugusius taip nekalba.“
Kaip vaikas tai supranta:
Vaikas nesugeba atskirti jausmo išraiškos ir paties jausmo, todėl tokias pastabas vaiko sąmonė supranta kaip aiškią direktyvą – nejausk.
Kokie padariniai:
Vaikas nepaliauja jausti to, ką jaučia, tačiau bijodamas prarasti tėvų prielankumą, gali išmokti slėpti savo tikrus jausmus, taip pat ir nuo savęs, užkišti juos giliai į pasąmonę. O tai gresia liūdnais padariniais.
Draudimą jausti fizinius pojūčius (skausmą, nuovargį, alkį) smegenys traktuoja kaip draudimą jausti kūno signalus apie fizinį diskomfortą, o tai gali sutrikdyti vaiko imuninės sistemos darbą, gali virsti sunkia liga.
Draudimas jausti baimę
Dėl to dingsta savisaugos jausmas. Tokie vaikai dažnai patiria traumas, tampa nelaimingų atsitikimų aukomis.
Neišsakytos baimės virsta fobijomis, įkyriomis būsenomis, dėl to naktimis gali sapnuotis košmarai, atsirasti mikčiojimas ir pan.
Draudimas jausti neapykantą. Drausdami vaikui reikšti negatyvius jausmus žmogui, nesumažiname agresijos, tik peradresuojame ją.
„Negalima nekęsti suaugusiųjų.“ Vaikas ima reikšti agresiją mažesniems.
„Negalima nekęsti artimųjų.“ Vaikas ima reikšti agresiją svetimiems žmonėms.
„Negalima nekęsti.“ Vaikas jaučia agresiją sau, tai pasireiškia:
autoimuninėmis ligomis, iššaukiamu chuliganišku elgesiu (vaikas tarsi specialiai prašosi baudžiamas) ir pan.
Ką daryti:
Padėkite vaikui išmokti reikšti jausmus civilizuotai: „Neprivalai mylėti auklėtojos (senelės, sesutės), tačiau turi mandagiai su ja elgtis.“
Pasiūlykite problemos sprendimo variantų: „Jei bijai šunų, eikime į darželį ne pro parką, o pro parduotuvę.“
Įspėkite vaiką, jei jo laukia kažkas nemalonaus: „Patepsiu tau koją vaistais. Truputį grauš, bet paskui bus geriau. Jei nori, gal paverkti.“
Negalvok!
Kaip tai atrodo:
Skubėdami palenkti vaiką savo valiai, neretai sutrukdome jam suvokti mūsų reikalavimų esmę ir laikytis savo požiūrio: „Tavo pareiga ne svarstyti, o klausyti.“ „Gana gudragalviauti, imkis darbo.“ „Daug žinosi, greit pasensi.“ Neretai atvėsiname mažąjį kodėlčių tokio pobūdžio frazėmis. Kai norime atitraukti mažylį nuo liūdnų minčių, sakome: „Pamiršk, nebegalvok apie tai.“
Kaip vaikas tai supranta:
Vaiko požiūriu, tokie posakiai yra aiški direktyva – jei nori, kad tėvai tave mylėtų, negalvok.
Kokia padariniai:
Labiausiai tikėtinas tokios direktyvos padarinys – smalsumo, dėmesio sau praradimas. Tokių vaikų savivertė menka, jie drovūs, nepasitiki savo protinės veiklos rezultatais.
Ši direktyva gali turėti ir kur kas sunkesnių padarinių:
„Tavo pareiga ne svarstyti, o klausyti.“ Mažylis nesimoko priimti sprendimų ir prisiimti už juos atsakomybę.
„Gana gudragalviauti, imkis darbo.“ „Daug žinosi, greit pasensi.“
Vaikas linkęs į impulsyvumą, neapgalvotus poelgius.
Tokie vaikai dažnai tampa prievartos aukomis, pereinamuoju amžiumi patenka į sektas ar agresyvias paauglių gaujas.
„Daug žinosi, greit pasensi.“
Vaikas ima vengti žinių, nes jos daro jį suaugusiu, nepriklausomu. O tėvai aiškiai pasakė: „Nenorime tau apie tai pasakoti, nes nenorime, kad tu užaugtum.“
Pamiršk tai
Pamiršti – reiškia pašalinti problemą iš sąmonės, t. y. atsisakyti galimybės ją išspręsti. Duodami vaikui tokį nurodymą, mokome jį vengti traumuojančių situacijų, apsimesti, kad jų nėra.
Ką daryti:
Net jei esate tikri savo teisumu, leiskite vaikui išsakyti savo požiūrį.
Jei yra galimybė, pasistenkite suteikti jam galimybę įgyvendinti savo problemos sprendimą: „Dabar mes skubame, padarykime, kaip sakau, o kai bus laiko, pabandysime padaryti, kaip tu siūlai. Tikriausiai bus irgi gerai.“
Visada aiškiai, sąžiningai atsakykite į vaiko klausimus. Jei jam bus kas nors neaišku, jis tikrai pasakys.
Jei vaikui dėl ko nors neramu, jei jis patiria stresą ar susidūrė su rimta problema, visada stenkitės padėti ją išspręsti. Jei nematote išeities iš susiklosčiusios padėties, paaiškinkite vaikui: „Kol kas nežinau, ką daryti, bet mes pagalvosime ir būtinai nutarsime, ką daryti.“
