Žinoma, tokio amžiaus jaunuoliai neturi nuolatinių pajamų, tačiau kreditus dalijančios bendrovės į tai ne visada atsižvelgia. Apie tai, ką gali padaryti tėvai, kad išmokytų vaikus taupyti, o ne gyventi į skolą, kalbamės su „Swedbanko“ Asmeninių finansų instituto vadove Odeta Bložiene.
- Kas paskatino atkreipti dėmesį į šią nerimą keliančią tendenciją?
Asmeninių finansų institutas kasmet rengia Nacionalines ekonomikos mokytojų konferencijas. Per paskutinę, vykusią šią vasarą, atlikta apklausa parodė, kad beveik trečdalio pedagogų įsitikinimu, neatsakingas skolinimasis yra opi problema. Lietuvos bankas stengiasi įvairiomis priemonėmis apriboti pinigų skolinimą asmenims, kurie neturi pastovių pajamų, tačiau tokių atvejų vis dėlto pasitaiko. Matome, kad ir pradelstų mokėjimų daugėja šioje amžiaus grupėje, nuo 18 iki 25 metų. Tai patvirtina, kad šie jaunuoliai skolinasi gana intensyviai ir neatsakingai.
- Mokiniai dažnai skolinasi nedideles pinigų sumas iš artimųjų ir šeimos narių. Kaip reikėtų elgtis: ne skolinti, o paraginti susitaupyti?
Skolinti galima, tačiau svarbu susitarti dėl paskolos sąlygų: kuriam laikui skolinami pinigai, kokiomis dalimis bus grąžinami, kokios palūkanos bus skaičiuojamos. Vis dėlto kur kas svarbiau skatinti gebėjimą tvarkytis su esamais pinigais, taupymą trokštamiems pirkiniams, kitiems tikslams, o ne skolinimąsi dabarties vartojimui. Juk tokiu būdu tu skoliniesi ateities pinigus, kurie dar neuždirbti. Dažniausiai mokiniai skolinasi ne būtiniesiems poreikiams, o pramogoms, brangiems daiktams, pirkiniams, be kurių galima apsieiti. Tėvai turėtų padėti jiems atskirti, kas yra būtinieji poreikiai ir kas yra norai.
- Ar pakankamai žinių apie asmeninių finansų valdymą suteikiama mokykloje per ekonomikos pamokas?
Ekonomikos pamokos dėstomos 9-oje klasėje. Privalomos tik vienus metus, 10-oje klasėje jas lanko tik savo noru pasirinkusieji. Šiose pamokose asmeniniams finansams skiriamos tik 4 valandos. Tiek tikrai nepakanka. Dažnas vaikas pirmųjų kišenpinigių iš tėvų gauna jau pradinėse klasėse, tada pats laikas pradėti mokyti jį skaičiuoti ir suvokti pinigų reikšmę. 9-oje klasėje tai daryti per vėlu. Finansinio elgesio pagrindai lemia, kaip jaunas žmogus tvarkysis savarankiškai studijų metais ir vėliau.
- Ekonomikos mokytojai pateikia duomenis, kad labiausiai mokinius dominanti tema yra investavimas. Ar toks požiūris liudija apie tam tikrus ydingus stereotipus?
Investavimas yra tokia sritis, kuri dažnai asocijuojasi su greitu ir dideliu uždarbiu, sėkmės istorijomis, laimėjimais, milijonais. Tokį požiūrį lemia filmai, knygos, nuomonė viešojoje erdvėje. Jaunam žmogui sunku suvokti, kad tai susiję ir su didele rizika. Investavimas yra viena iš sudėtingiausių asmeninių finansų valdymo sričių, prieš pradedant investuoti reikėtų išmokti tvarkytis su kasdieniais finansais, biudžetu, planuoti išlaidas, taupyti ir suprasti, kas yra skolinimasis.
- Daugelio problemų, taip pat finansinių, šaknys glūdi šeimoje. Kokios įtakos turi tėvų elgesys vaikų įpročiams?
Be jokios abejonės, tėvai yra svarbiausias pavyzdys, kaip reikia elgtis su pinigais. Šį gebėjimą visi įgyjame šeimoje ir tėvų įtaka yra didžiulė. Artimieji turi skirti deramą dėmesį finansiniam raštingumui ugdyti. Žinoma, kai kuriais atvejais neatsakingas tėvų elgesys tvarkant šeimos finansus, pavyzdžiui, kai skolinamasi neįvertinus savo galimybių ir dėl to prarandamas būstas ar verslas, gali vaikus paskatinti ateityje vengti jų padarytų klaidų. Tačiau tokie suaugusieji paprastai negali pasigirti ir gebėjimais tvarkyti kasdienį šeimos biudžetą, o jei jie neturi tokių įgūdžių, sunku tikėtis, kad jų turės vaikai.
- Kai kurie tėvai nerimauja, kad vaikai, norėdami greičiau sukaupti reikiamą sumą išsvajotam tikslui, taupo maistui skirtus pinigus. Kaip to išvengti?
Tėvai turėtų kuo anksčiau atskirti vaikams duodamus pinigus į dvi dalis: vieni iš jų, vadinamieji dienpinigiai, skirti maistui ir transportui (būtina paaiškinti, kad jie yra neliečiami), o kiti, paprastai vadinami kišenpinigiais, kuriuos vaikai iš tėvų gauna pramogoms, gardumynams ir kitokiems niekams, gali būti leidžiami savo nuožiūra arba taupomi. Kitas šaltinis, iš kurio vaikai gali taupyti, – nereguliarios pajamos, kurių jie gauna įvairiomis progomis iš tėvų ar kitų šeimos narių, giminaičių, duodančių pinigų gimtadieniui, per šventes vietoj dovanų ir pan.
- Ką manote apie banko korteles, kurias galima turėti jau nuo septynerių metų?
Manau, kad tokio amžiaus vaikui ja naudotis dar per anksti. Žinoma, tai viena iš plačiausiai naudojamų elektroninio atsiskaitymo priemonių ir be jos neapsieisi, bet pradinukus, bent jau pirmokus ir antrokus, pirmiausia siūlyčiau gerai supažindinti su grynaisiais pinigais. Vėliau kaip papildomą atsiskaitymo priemonę vaikai gali turėti ir kortelę. Tada jie jau gali naudotis ir elektronine bankininkyste, pasižiūrėti, koks joje yra likutis, kiek ir kam išleido. Aišku, tai suteikia savarankiškumo, nepriklausomybės, o kartu ugdo atsakomybę.
- Kaip vertinate situaciją, kai tėvai vaikams leidžia užsidirbti? Pavyzdžiui, jie namie atlieka tam tikrus darbus ir už tai gauna pinigų.
Aš esu už tai, kad tėvai vaikams mokėtų tik už tuos darbus, kuriems atlikti jie samdytų žmogų iš šalies, o ne už tai, kad pasiklojo lovą ar sutvarkė kambarius. Mama juk negauna atlyginimo už tai, kad šeimai verda valgyti, tvarko namų ūkį.
Kiekvienas šeimos narys namuose turi tam tikrų pareigų ir už jas atlygio negauna. Nepatariu mokėti ir už gerus pažymius. Tai gali suformuoti ydingus įpročius, užaugę vaikai tikėsis, kad už kiekvieną padarytą darbą ar atliktą užduotį bus mokama, o gyvenime taip ne visada yra. Tėvai geriau turėtų leisti vaikams užsidirbti padėdami jiems įsidarbinti po pamokų ar vasarą. Tada jie kur kas geriau suvoks pinigų vertę, išleisti savo paties sunkiai uždirbtus pinigus daug sunkiau.
