Atsisveikinimo laiškas
Jau ne vieną straipsnį esu pradėjęs rašytojos Tuvės Janson (Tove Marika Jansson 1914-2001) citatomis. Šį kartą, artėjant 2014 metų rugpjūčiui, kai visas rašytojos kūrybą pažįstantis pasaulis minės šimtąsias jos gimimo metines, vėl ketinu pasielgti taip pat. Šito imuosi dėl kelių paprastų priežasčių: pirmoji priežastis, – tai meilė vaikų literatūrai, kurią išpažįsta daugelis su vaikais dirbančių psichologų ir troškimas, kad kuo daugiau tėvų Tuvės knygas atrastų. Antroji priežastis ta, kad T. Janson laikytina itin didele meistre, kuri geba apčiuopti ir atskleisti subtilius emocinius, psichologinius pustonius, pasireiškiančius vaikų ir suaugusiųjų santykiuose, kurie suskamba jautriai papasakotose istorijose apie Trolius Mumius.
Skaitytojams, kurie nėra susipažinę su T. Janson kūryba, trumpai paminėsiu, kad autorės pasakojimų herojus, vardu Snusmumrikas, kiekvienais metais iškeliauja, vietoje savo palapinės palikdamas "tuščią pabalusios žolės stačiakampį". T. Janson jautriai ir subtiliai aprašo Snusmumriko ir jo draugo Muminuko atsisveikinimo ritualą bei išsiskyrimo sukeliamus jausmus. Jūsų dėmesiui trumputė citata iš knygos „Stebuklinga žiema“, kuri gerai tinka straipsnio temai iliustruoti.
„Muminukas ilgai klausėsi pastatęs ausis, paskui užsidegė naktinę lempelę ir nupėdino prie komodos paskaityti Snusmumriko pavasarinio laiško. Laiškas kaip paprastai gulėjo po tramvajum iš jūros putų, visai toks pat kaip ir tie pavasariniai laiškai, kuriuos Snusmumrikas palikdavo iškeliaudamas spalio mėnesį į pietus. Pirmiausia į akis krito jo stambiomis apvaliomis raidėmis išvedžiotas žodis SVEIKAS.Laiškas buvo trumpas.
Gerai išsimiegok ir neliūdėk, Pirmąją šiltą pavasario dieną vėl mane čia išvysi. Palūkėk manęs ir nestatyk užtvankos. Snusmumrikas.
<...> Viešpatavo gūdi tyla.
- Sveikas, - sukuždėjo Muminukas. - Gerai išsimiegok ir neliūdėk. Pirmąją šiltą pavasario dieną, - ištarė garsėliau. O paskui užplėšė visa gerkle: - Vėl mane čia išvysi!“
Amžinųjų keliautojų profesijos ir vaiko poreikiai
Diplomatai, politikai, kariškiai, pilotai, stiuardai, tolimųjų reisų vairuotojai, kelionių gidai, į gastroles vykstantys profesionalūs muzikantai, aktoriai, šokėjai ir kiti atlikėjai, sportininkai, stažuočių siekiantys mokslininkai, gydytojai, užsienyje dirbantys žurnalistai, jūrininkai... Visas šias profesijas jungia būtinybė keliauti, nuolat ilgesniam laikui palikti savo namus, sutuoktinius, vaikus – visus tuos, kuriuos mylime. Čia taip pat reikia paminėti žmones, kurie namų ilgam netenka ne dėl profesijos. Tuos, kuriems dėl pablogėjusios sveikatos, sunkios ligos ar reabilitacijos tenka ilgam laikui išvykti į gydymo įstaigas, taip pat tuos, kurie išsiskiria su artimaisiais, nes atlieka bausmes įkalinimo įstaigose.
Kiekvienas vaikas trokšta turėti kasdienį, nepertraukiamą santykį su savo tėvais, kad galėtų patenkinti svarbiausius saugumo ir meilės poreikius. Vaikams svarbu savo tėvus matyti, stebėti kaip jie elgiasi ir tokiu būdu iš jų mokytis, būti tėvų apkabinamiems, su jais kalbėtis, užduoti klausimus, klausytis pasakojimų, žaisti ar veikti kažką kartu ir kt.
Esama autorių, pasak kurių, prieš tai išvardintas profesijas gali būti sunku suderinti su šeimos gyvenimu ir esminių vaiko poreikių patenkinimu. Jų teigimu, jei vienas iš tėvų daug keliauja ir vaikas jį mato bei su juo bendrauja rečiau, labai svarbi tampa bendravimo su vaiku kokybė.
Šiame straipsnyje bus pateikiamos įvairios idėjos, kaip daug keliaujantys suaugusieji gali bendrauti su vaiku, kad jam būtų lengviau pakelti išsiskyrimą, palaikyti ryšį su išvykusiu tėčiu ar mama. Kalbėsime apie bendravimą, padedantį vaikui širdyje jausti suaugusiojo meilę, kuri, nepaisant kelionių, išlieka, tęsiasi, stiprėja.
12 ryšio su vaiku palaikymo idėjų, kurias galite įgyvendinti, kol esate išvykę
Skaitant žemiau išvardintas idėjas, daugeliui gali kilti mintys: „tai bent sugalvojo“, „kur man gauti šitiek laiko?“, „neturiu aš tam pinigų!“ ir kt. Laikas ir pinigai – tai du savotiški „koziriai“, kuriais suaugusieji lošia (bando atsikirsti), kai užsimenama apie akivaizdžią bendravimo su vaiku stoką. Trumpai pakalbėkime apie laiko ir pinigų reikšmę vaikų gyvenimui.
Ikimokyklinis amžius – tai laikotarpis, kai visiems vaikams gyvybiškai reikia suaugusiųjų, labiau nei suaugusiems jų. Kada nors, neišvengiamai, ateis periodas, kai ši situacija bus priešinga – mums labiau reikės ir trūks mūsų užaugusių vaikų, nei jiems mūsų. Tai – gyvenimo dėsningumas. Vis dėlto daugelis žmonių suklysta vertindami, kiek tiksliai laiko reikia kokybiškam pabendravimui su artimaisiais ir ar tikrai jo tiek neturime. Dažnai šio laiko reikia gerokai mažiau, nei mes įsivaizduojame. Atidžiai suskaičiavus, kiek laiko nejučia iššvaistoma rimtiems ir nerimtiems suaugusiųjų reikalams, neretai paaiškėja, kad valandų ir minučių, kurių reikia, pavyzdžiui, pažaisti su vaiku – turime ar galime atrasti.
Kai kalbame apie pinigus, dažnai teisinamės, kad dirbdami daug – rūpinamės vaiko gerove. Tačiau vaikui ikimokykliniame amžiaus tarpsnyje yra svarbesni ne „popieriniai“, bet „dvasiniai“ pinigai ir turtas, kuriuos sudaro būtent laikas, kurį tėtis (mama) skiria galvojimui apie vaiką, rūpinimuisi mažomis vaiko gyvenimo smulkmenomis.
Žmonės, kadaise turėję neturtingą, nepritekliaus slegiamą vaikystę, tačiau taip pat du besirūpinančius tėvus šalia, gali papasakoti apie šią vaikystę nuostabių, įkvepiančių istorijų. Pasitaiko, kad tokios istorijos padeda daug dirbantiems, labai užimtiems tėvams patikėti ir atrasti, kad vaikui svarbiausi yra ne daiktai, ne prabangūs, dešimtis ir šimtus eurų kainuojantys žaislai, bet buvimas su artimiausiais žmonėmis ir malonios smulkmenos, kurios kainuoja vos porą litų (porcija ledų saulės nutviekstoje pievoje ar kt.). Prisiminkime, kad ir mus pačius gyvenime labiausiai pradžiugina būtent netikėti mažmožiai, nelaukti siurprizai, kurių pagrindinė reikšmė – tavęs neužmiršo, apie tave pagalvojo, tai buvo skirta tik tau ir kitam artimam žmogui, tai buvo maža judviejų paslaptis, bendras judviejų reikalas. Tėvų dėmesys vaikams nuspalvina vaikų gyvenimus, mintis ir į šaltokas bei drėgnas lietuviškas vasaras atneša emocinę šilumą, kurios labiausiai ir reikia vaikams. Dabar, tikriausiai, jau galime keliauti prie pirmojo punkto. Pradėkime:
Rašykite į namus laiškus ne tik vaiko mamai (tėčiui) ir kitiems giminaičiams, bet ir pačiam vaikui. Vaikas labai džiaugsis gavęs tik jam skirtą, atskirą, asmeninį popierinį (ne elektroninį) laišką, net jeigu jis pats dar nemoka gerai skaityti, o laišką perskaityti jam padės namiškiai ar pedagogas.
Popierinį laišką vaikas galės nuolat turėti su savimi, slapčia jį apžiūrinėti, apie jį kalbėtis. Vaikui vertybė yra ne popieriaus, ant kurio parašytas laiškas, kokybė ir kaina, ne prabangus vokas, o tai, kas tame laiške parašyta ar nupiešta. Papuoškite laiškus ir vokus savo piešiniais, nesidrovėkite piešti ir spalvinti, tai gali kiekvienas (vaikui šios iliustracijos patiks, net jei pats manote, kad Jūsų piešiniai „netikę“).
Sukurkite laiške eilėraštį ar pasaką. Įdėkite į voką niekučių iš savo kasdienės aplinkos: saldainio popierėlį, gražią skrajutę, lipduką, traukinio ar autobuso bilietą, sudžiovintą gėlės žiedą ar medžio lapą, iškarpą iš laikraščio su komiksu, įberkite į voką šiek tiek pajūrio smėlio, įmeskite mažą kriauklytę ar pakrantėje augusią smilgą. Visi šie dalykai padės vaikui pajausti, kad apie jį galvojate, jis jums rūpi. Būkite išradingi, net jei tai reiškia, kad įtrupinsite į voką sausainio, kurį šiandien valgėte pusryčiams. Galite rašyti laiškus ant spalvoto popieriaus, įvairių spalvų tušinukais ar pieštukais. Jūsų laiškai gali būti įvairių formų (širdies, apskritimo, trikampio ir kt.), jie gali būti parašyti ne tik ant įprasto laiškų popieriaus, bet ant servetėlių, padėkliukų puodeliams (kuriuos vaikas galės panaudoti gerdamas namuose arbatą), nuotraukų ir kt. Rašykite laiškus iš skirtingų vietų ir pridėkite jų nuotraukas.
Jei turite finansines galimybes, atsiųskite vaikui labai neįprastą „atviruką“: nufotografuokite kažką gražaus iš vietos, kurioje gyvenate, kai esate išvykęs(-usi). Paprašykite, kad kolegos ar draugai nufotografuotų šioje vietoje Jus. Atspausdinkite vieną ar kelias tokias nuotraukas ir kokį nors palinkėjimą ant pagalvės užvalkalo, rankšluosčio, vaiko dydį atitinkančių marškinėlių ar kt. (tokią galimybę suteikia daugelis kopijavimo paslaugas teikiančių, dovanas parduodančių ir gaminančių parduotuvių). Jei turite mėgstamus kvepalus, kuriuos vaikas atpažins, galite jų šiek tiek užpurkšti ant tokios dovanos. Tokią dovaną paštu išsiųskite į namus vaikui.
Kol dar esate namuose nusipirkite Jums patinkančią ikimokyklinukams skirtą paveikslėlių knygą su trumpomis istorijomis. Būdamas(-a) svetur ir turėdamas(-a) keletą laisvesnių dienų padarykite audio ar video įrašą, kuriame Jūs skaitote vaikui knygoje esančias istorijas. Nesijaudinkite dėl savo skaitymo balsu įgūdžių! Tikriausiai pamenate Džanio Rodario (Gianni Rodari, 1920-1980) "Pasakas telefonu", kuriose daug keliaujantis prekybos firmos tarnautojas senjoras Bjankis kiekvieną vakarą skambina savo dukrai ir seka jai po vieną pasaką?. Savo padarytą įrašą, kartu su knyga, išsiųskite vaikui paštu. Padedamas namuose likusios mamos, tėčio ar senelių vaikas galės kas vakarą peržiūrėti (išklausyti) po vieną Jūsų skaitomos istorijos įrašą ir pats vartyti pastarąją knygą, žiūrinėti joje esančius paveikslėlius.
Domėkitės savo vaiko gyvenimo įvykiais, kai esate išvykęs(-usi). Jei vaiko mama (tėtis) ar pedagogas laiške ar telefonu paminėjo, kad Jūsų vaikas dalyvavo vaikų spektaklyje ar kitokiame pasirodyme, jei jis atliko savo pirmąjį kūrinėlį klausytojams instrumentu, kuriuo mokosi groti, jei rungtyniavo su kitais vaikais sporto varžybose, – internetu užsakykite vaikui puokštę gėlių arba picą, prie kurios būtų pridėta kortelė, kurioje rašoma, kad Jūs džiaugiatės ir didžiuojatės savo vaiko pasiekimais, laimėjimais, pastangomis. Pasveikinkite vaiką, drąsinkite jį, linkėkite tolimesnės sėkmės.
Daugelis ikimokyklinukų bent kartą per metus netyčiom peršąla sulyti lietaus ar užvalgę sniego. Kol dar nesate išvykęs(-usi), galite parengti ryšulėlį, kuriame būtų daiktai, galintys pradžiuginti vaiką, jei jis kartais susirgtų (ir palikti jį suaugusiems, kurie rūpinsis vaiku). Geriausia, žinoma, kad Jūsų vaikas visada būtų sveikas, bet jeigu jam kartą dėl ligos teks likti namuose, bus malonu žinoti, kad Jūs juo iš anksto pasirūpinote, parengdamas ryšulį, kuriame: šiltas pledas, kompaktinis diskas su pasakomis ar paveikslėlių knygelė, mažas minkštas žaisliukas, atvirukas su linkėjimu pasveikti, mėtinė pastilė, ar kažkas kita, ką parinkote, tikėdamasis, jog tai padės ikimokyklinukui jaustis geriau, kai jis negalės eiti į darželį ir turės likti lovoje gerdamas vaistus. Šių daiktų nebūtinai turi būti daug, svarbu – netikėtumas ir Jūsų rūpestis.
Daugybė mamų ir tėčių šiandien yra prisipirkę išmaniųjų telefonų, kurie turi filmavimo funkciją. Sukurkite „dokumentinį filmą“ apie tai, ką išvykęs tėtis (mama) veikia per visą eilinę darbo dieną. Šis filmas gali būti labai mėgėjiškas, nebūkite perfekcionistais: tiesiog nufilmuokite savo stalą iš ryto, papasakokite, ką tuojau pat sukrimsite pusryčiams, dar – stotelę, kurioje laukiate autobuso, vietą, kurioje pietaujate ir kurioje dirbate, lovą, į kurią virstate miegoti dienos pabaigoje, linkėdamas(-a) sūnui (dukrai) ir visai namuose likusiai šeimai labos nakties. Filmuodamas(-a) kalbėkite ir pasakokite, kad vaikas suprastų kaip, kur ir ką veikiate. Kartais suaugusiems atrodo, kad dalykai, kuriuos vaikai iš tiesų dega noru sužinoti, yra nuobodūs. Neapsigaukite! Jūsų vaikui įdomu, kaip ir kur Jūs gyvenate, kokios vietos, daiktai, žmonės jus supa. Vaikai dažnai ir daug apie tai fantazuoja, ilgėdamiesi savo tėvų. Paprašykite, kad Jūsų vaikas su mamos (tėčio) ar senelių pagalba sukurtų tokį patį filmą apie savo dieną. Peržiūrėję filmą, telefonu užduokite savo vaikui įvairių klausimų, kad jis galėtų papasakoti Jums daugiau apie tai, kaip gyvena.
Surenkite „atvirukų savaitę“. Šią savaitę išsiųskite savo vaikui po vieną atviruką kiekvieną savaitės dieną nuo pirmadienio iki sekmadienio. Tai gali būti atvirlaiškiai su nuotraukomis iš skirtingų vietų tame mieste, kuriame dirbate.
Jei Jūsų vaikas jau naudojasi kompiuteriu ir internetu, atraskite žaidimų, kuriuos, turėdamas(-a) laisvą valandėlę galėsite su vaiku žaisti per atstumą. Ikimokyklinis amžius ne veltui vadinamas „žaidimų metais“, vaikai labai mėgsta žaisti su savo tėvais. Kai kuriuos žaidimus galima puikiai žaisti net ir neturint kompiuterio – naudojantis tik telefonu: kalbantis arba rašant žinutes (pavyzdžiui „laivų mūšį“; su vyresniais vaikais telefonu galima žaisti šaškėmis, šachmatais).
Atsiųskite vaikui receptą kokio nors patiekalo, kuris yra populiarus toje vietoje, kurioje gyvenate, ir Jums patinka. Būtų gerai, kad valgis būtų nesudėtingas pagaminti ir vaikas galėtų tai atlikti su mamos (tėčio) pagalba. Atsižvelkite į vaiko skonį – galbūt sausainiai, pyragas ar kitas desertas jam itin patiks?
Prieš išvykdamas(-a) paslėpkite namuose „lobį“. Jeigu vaikas vyresnis, galite netgi užkasti šį lobį žemėje (pasirūpinkite įpakavimu, apsaugančiu nuo drėgmės). Nepamirškite, kur užkasėte – nubraižykite žemėlapį. Vėliau paštu vaikui atsiųskite pastarąjį žemėlapį, kuriuo naudodamasis jis galės šį lobį surasti. Telefonu pasidomėkite, kaip sekasi lobio ieškoti (galite sužaisti žaidimą „šilta-šalta“, kai vaikas vaikšto su telefonu ieškodamas lobio ir pasakoja, kurioje namų vietoje šiuo metu yra). Siųskite mamą (tėtį) vaikui į pagalbą, jeigu vaikas lobio neranda.
Prieš išvykdamas(-a) parenkite „laiškučių stiklainį“. Prikarpykite daug popieriaus skiaučių ir ant kiekvienos užrašykite po trumpą sakinėlį savo vaikui. Galite rašyti palinkėjimus, patarimus, trumpus eilėraštukus – viską, kas Jums atrodo miela, šilta, svarbu, įdomu. Suberkite laiškučius į stiklainį, kad Jūsų vaikas kasdien galėtų ištraukti po vieną ir perskaityti pats ar padedamas mamos (tėčio), kol Jūsų nebus namuose.
Paskutinis ir svarbiausias – kalbėkitės. Paprastais ir mobiliaisiais telefonais, internetu (vaizdo ir garso skambučiais), visomis Jums prieinamomis priemonėmis. Daugelis autorių rekomenduoja išvykusiems tėvams kalbėtis su savo vaikais ne rečiau kaip kartą-du per savaitę. Jeigu Jūsų telefonas turi „garsiakalbio“ funkciją, o tarp šalies, į kurią esate išvykęs ir jūsų namų nėra didelio laiko skirtumo, galite surengti bendrus pusryčius, vakarienę. Paguldykite telefonus ant stalo – girdėsite kaip bruzdate valgydami, galėsite pasišnekučiuoti. Stenkitės visada laikytis pažado apie tai, kada paskambinsite vaikui ir kiek laiko turėsite pokalbiui. Prisiminkite ir atsiprašykite, jei pažado nepavyko ištesėti.
Domėkitės vaiko gyvenimu: rūpesčiais, svajonėmis, baimėmis, viskuo, ką jis nori papasakoti – koks žaislas šiuo metu mieliausias, kuris darželio draugas geriausias, ką darželyje pagamina pietums, ar jam tai skanu, kokį filmuką šį savaitgalį žiūrėjo, kuo jis jam patiko ir kt. Jei žinote, kad vaikas turi sunkumų namie, kieme ar darželyje – pasiūlykite apie tai pasikalbėti. leiskite vaikui klausti visko, kas jam įdomu ir atsakykite į jo klausimus. Kalbėkitės taip, tarsi būtumėte šalia ir iki tikro pokalbio trūktų vien to, kad negalite vaiko apkabinti. Tai, kad skambinate iš toli ir pokalbis, tikriausiai, nemažai kainuoja, nereiškia, kad negalima kalbėtis apie paprastas mažas smulkmenas.
Šie pokalbiai – vertingi. Būkite nuoširdus(-i), paaiškindamas(-a) vaikui, kodėl šiuo metu turite būti išvykęs(-usi) iš namų, tačiau parinkite paaiškinimus, kuriuos vaikas galėtų suprasti pagal savo amžių. Neišsigąskite ir stenkitės vaiką priimti ir suprasti, jei jis pyksta ant Jūsų už tai, kad nesate namuose, net jei sakote, koks jis Jums svarbus ir kaip labai jį mylite. Vaikai suvokia tėvų skiriamą jiems laiką ir buvimą su jais kaip požymį, kad jie yra mylimi. Pasitaiko, kad tėčiui ar mamai daug laiko praleidžiant kelionėse, vaikas gali jaustis atstumtas ir paliktas, nesvarbu, kas vaikui būtų apie tai sakoma. Jei jaučiate, kad Jūsų vaikui ir šeimai dėl susidariusių aplinkybių ir gyvenimo būdo reikalinga psichologo ar kito specialisto konsultacija, nebijokite jos kreiptis.
Šias ir kitas bendravimo idėjas galite rasti aprašytas anglų kalba, pasinaudoję šiomis nuorodomis: www.fambooks.com/moms.htm, www.daads.com. Taip pat knygose, nurodytose literatūros sąraše straipsnio pabaigoje.
Baigiamosios mintys
Daugelis šiame tekste aprašytų dalykų tinka jau šiek tiek paaugusiems vaikams. Labai mažiems vaikams svarbiausias yra rūpestingas, aiškus, paprastas ir labai artimas bei intymus ryšis su šalia esančiu suaugusiuoju, kuris rūpinasi, padeda, kurį galima matyti, paliesti, klausytis, pačiam kažką mėginti jam pasakyti ir t.t. Su tokiais mažais vaikais pabendrauti per atstumą nėra įmanoma, su jais reikia būti ir šis buvimas su vaiku yra nepaprastai svarbus jo raidai ir sveikatai. Jis – bazinio vaiko saugumo, laimingumo, savivertės ir tolesnių santykių pagrindas.
Kuo mažesnis vaikas, tuo didesnę emocinę kainą sumoka suaugusieji, netenkantys galimybės būti su vaiku (jie negirdi pirmųjų vaiko žodžių, nemato pirmųjų jo žingsnių, nedalyvauja pirmajame vaiko gimtadienyje, praleidžia labai svarbias galimybes pažinti savo augantį vaiką, išvysti unikalius besiskleidžiančius jo bruožus, vaikas taip pat neturi galimybių patirti, kad jis svarbus savo toli esančiam tėčiui ar mamai).
Deja, bet negalime tikėtis, kad, pavyzdžiui, trejų metų vaikas lengvai pakels išsiskyrimą su besirūpinančiu suaugusiuoju. Toks vaikas dar negali suprasti priežasčių, dėl kurių tėtis ar mama išvažiuoja. Jis suvokia laiką kitaip nei suaugusieji, tad savaičių (mėnesių) išsiskyrimo laikotarpis jam atrodo kone amžinas ir nesibaigiantis. Tokie vaikui nesuprantami išsiskyrimai-netektys jį neišvengiamai sukrečia.
Vis dėlto šiame tekste yra atsiribojama nuo pozicijos, kurios laikantis daug keliaujantys tėvai yra barami, drausminami, suprantant, kad egzistuoja daugelis įvairių gyvenimo aplinkybių ir scenarijų, kad šeimos turi įvairias ir labai nevienodas galimybes pasirinkti, kaip ir iš ko išgyventi, siekti laimės, gerovės. Tikiuosi, kad kai kurie tekste aprašyti dalykai Jums tiks ir juos galėsite pritaikyti.
