Šeima nedarni, pagarbos tėvai vienas kitam nerodo. Dirba abu, vaikais daugiau rūpinasi tėvas (mano sūnus).
Aš priežastis, kodėl tokia situacija, žinau, bet padėti nežinau kaip. Anūkas nuteiktas prieš mane ir visus tėvo giminaičius.
Labai prašau, patarkite, kaip padėti vaikui ir ką galėčiau padaryti aš.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Suprantu jūsų susirūpinimą anūku. Juo labiau, kad būnant šeimos išorėje, daug kas matyti aiškiau, kita vertus, sudėtingiau, nei tai gali pasirodyti patiems šeimynykščiams. Ir jūsų klausimas išties yra labai taikliai įvardintas: „ką galėčiau padaryti aš“ dėl savo anūko, padedant jam įsitraukti ne tik į mokyklos gyvenimą, bet ir padedant jam susivokti tėvų santykių situacijoje.
Gaila, kad nepaminėjote, ar gyvenate kartu su savo sūnaus šeima, ar ne? Visgi panašu, kad informacijos apie vaikaitį turite. Žinote, jog jis bando išvengti ėjimo į mokyklą prisidengdamas liga, nėra saugus, kad sakytų tiesą jam artimiems suaugusiems, vengia atlikti namų užduotis, neturi vidinės motyvacijos lankyti mokyklos.
Žinia apie tai, kas yra šios informacijos šaltinis, yra svarbi. Vienaip yra, jei ji jus pasiekia per kitus asmenis, šiuo atveju greičiausiai per jūsų sūnų. Kitaip, jei jūs tai matote ir patiriate pati. Tai labai susiję ir su galimybėmis kaip nors daryti įtaką berniuko elgesiui.
O įtaką daryti mes išties galime vienok labai paprastai, kita vertus – pačiu nelengviausiu būdu, nes panašu, jog jūsų aprašytoje šeimoje būtent tai ir stringa – santykiai. Karts nuo karto savo atsakymuose miniu vieną autorę, Marie Maquaire, kuri kalbėdama apie ryšius tarp žmonių, naudoja kaspino metaforą.
Įsivaizduokite, kad tarp jūsų ir jums svarbaus žmogaus yra kaspinas. Jūsų rankose vienas galas, jo – kitas. Jūs galite būti atsakinga ir koreguoti tik tai, kas yra jūsų rankose. Ir tik tuo atveju, jei tą kaspiną turite tarp savęs ir kito, kuris jums rūpi.
Iš to, ką pasakojote, panašu, jog bent jau berniukas nėra linkęs savo rankose laikyti kaspino, jungiančio su jumis, arba tiksliau tariant, yra žmonių, kurie neleidžia jam paimti jo į savo rankas. Vaikas pirmiausia yra ištikimas savo santykiui su mama ir tėčiu, kokie jie bebūtų. Jis jais pasitiki labiausiai ir į pasaulį žvelgia, net jei taip neatrodo, nemaža dalimi jų žvilgsnio. Taigi norėdama kaip nors pakeisti savo anūko elgesį, pirmiausia turėtumėte perklausti savo santykį su juo, o tiksliau, galimybę jį sukurti.
Visgi panašu, kad norint sukurti santykį su anūku, pirmiausia teks peržvelgti savo ryšio su sūnaus žmona ar pačiu sūnumi kokybę. Vėlgi ne taip, kaip elgiamasi su jumis, o kaip jūs elgiatės su jais. Tai yra ne apie tą kaspino galą, kuris yra kito rankose, bet apie savąjį.
Suprantu, kad tai skamba kaip ilgalaikis projektas ir nežada jokių stebuklingų staigių rezultatų, galvojant apie berniuko situaciją mokykloje ir jo santykį su ja. Žinoma, galima naudoti ir kitokius būdus: leidimąsi į kovą, kontroliavimą, mokymą, gąsdinimą ir panašius dalykus. Tačiau jie dažniausiai verčia slėptis ir gręžtis nuo tokio elgesio šaltinio.
Apibendrinant, jei išties norite kaip nors padėti vaikui, pirmiausia derėtų kurti santykį tarp savęs ir jo šeimos, tai yra, tapti tos šeimos dalimi, nuo kurios nėra ginamasi. Perklausti, kodėl taip atsitiko, kad tapote už tos šeimos ribų ir vaikui nepasiekiama. Ir tik suradus galimybę būti su vaiku, tapus jam svarbiu asmeniu, galima iš naujo kelti klausimą, ar jam galite padėti ir kaip tai padaryti?
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
