Šie reti keturkojai, kartais dar pavadinami akmens amžiaus šunimis, sakoma, yra labai primityvūs – nuo pat atsiradimo išliko beveik nepakitę, nes jų gyvenamoji vieta izoliuota.
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje juos aptiko ekspedicija, keliavusi po nuošalias Naujosios Gvinėjos aukštumas.
Naujosios Gvinėjos staugiantieji šunys ypač išsiskiria savo balsu. Jie kaukia viena nata, o susirinkę kartu ir staugiantys skirtingais balsais primena tikrą šunų chorą.
Daugiau apie šią itin retą šunų veislę – įraše.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (8)