Neproporcingai didelis jų nuošimtis gauna Nobelio premijas arba kitus aukštus apdovanojimus. Jau net galima išgirsti nelabai taktiškų ir nelabai kultūringų šnabždesių, kad gal kinai ir azijiečiai apskritai genetiškai gabesni už mus, baltuosius. Tai svarbus klausimas, nes Kinija, šiek tiek pagerėjus gyvenimui, išeina į tarptautinę erdvę. Su kinais vis dažniau tenka susidurti ir Lietuvoje.

Noriu supažindinti jus su Vakaruose gyvenančia kinų šeima. Pažiūrėkime, kaip tokios šeimos auklėja vaikus ir kodėl tie vaikai beveik visada ir visur eina priekyje kitų, gal tik išskyrus sporto šakas, kurioms reikia didelės raumenų masės, nors krepšinyje jau irgi atsiranda kinų galiūnų.

Galimybę pažvelgti į auklėjimo kinų šeimoje paslaptis suteikė Amy Chua straipsnis dienraštyje „The Wall Street Journal“, pavadintas „Kodėl kinų mamos pačios geriausios“, ir jos knyga romantišku pavadinimu „Motinos tigrės kovos himnas“ („Battle Hymn of the Tiger Mother“). Straipsnyje pateikta daugiau kaip 100 tūkst. internete paskelbtų nuomonių ir komentarų, o A. Chua knyga šiuo metu yra perkamiausia Amerikoje ir Europoje.

Amy išaugo Amerikoje. Ir ji, ir jos vyras – Jelio universiteto teisės profesoriai. (Beje, ten dirba ir mūsų Tomas Venclova.) Pagrindinė knygos tezė yra ta, kad kinų vaikai mokosi ir elgiasi daug geriau negu vietiniai amerikietukai, nes kinų motinos, anot jos, yra tigrės, o dauguma vakariečių motinų – tik švelnios katytės arba dar blogiau. A. Chua rašo, kad kinų motinos be jokių ceremonijų leidžia vaikams suprasti, kai jie nepasiekia tėvų nustatytų standartų.

Dar daugiau, A. Chua nuomone, tokį gyvenimo ir santykių šeimoje supratimą vaikui reikia įdiegti kuo anksčiau – geriausia tada, kai kūdikis tik išsirita iš vystyklų. Amy pažįsta motinų iš įvairių kitų šalių – Pietų Korėjos, Indijos, Jamaikos, Airijos, Ganos, – kurios taiko „kiniškus“ vaikų auklėjimo metodus, ir pažįsta kinų motinų, gyvenančių Vakaruose, kurios tų metodų netaiko.

Motinų tigrių taisyklės

Vaiko asmenybė, jo „aš“ turi subręsti tiek, kad jis galėtų ištverti suaugusiųjų nepasitenkinimą ir stengtis jo nesukelti. Skaitant A. Chua knygą, negalima nepastebėti, kad autorė nepatenkinta kultūrine Vakarų aplinka, o labiausiai – vaikų auklėjimo metodais. Ji piktinasi: motinos Vakaruose taip bijo pažeisti jautrią vaiko savimeilę, kad vaikų sporto komandose geriausio žaidėjo ženkliukas (kartais tai būna juosta arba raištis ant rankos) skiriamas visiems komandos nariams. Nereikia stebėtis, kad A. Chua knyga Amerikoje ir visame pasaulyje sukėlė didžiulę pasipiktinimo bangą. Vienos motinos, knygą perskaičiusios, išsigando, o kitos su joje pateiktomis idėjomis nesutinka ir ginčijasi.

A. Chua nuomone, sėkmė bet kurioje srityje sukelia pasitenkinimą, o vienintelis būdas, kaip galima pasiekti sėkmę, – sunkus darbas. Aš perpasakoju knygą ir truputį su ja ginčijuosi. O ar negalima vaiko skatinti veikti toje srityje, kurioje jis turi gabumų, kurioje jam sekasi, ir neversti daryti nemėgstamų darbų? Be abejo, yra tėvų, kurie per daug liberalūs, duoda per daug laisvės ir net kartais visai nesako savo vaikams, ką jie turi daryti. Viena šeima taip tvirtai tikėjo vaikų teise ir gebėjimu susitvarkyti patiems, jų savaiminiu mokymusi, kad kartą nuėjo miegoti vienuoliktą valandą vakaro, palikę penkiametę dukrelę prie televizoriaus. Rytą atsikėlę rado ją vis dar žiūrinčią filmukus apie Barbę.

Savo vaikams – dviem dukterims – A. Chua ir jos vyras Jedas Rubenfeldas nustatė taisykles. Leiskite jas pacituoti. Žinau, kad jaunuoliai ir jaunuolės, kurie skaitys šį straipsnį, suklyks iš pasipiktinimo. Dauguma tėvelių irgi sakys, kad tai žiauru, baisu ir apskritai neįgyvendinama. Galbūt. Netvirtinu, kad tai gerai ar kad taip turi būti. Tačiau nesakau, kad negalima ar kad tai gali tapti skaudžių nuolatinių konfliktų šeimoje priežastimi. Mano tikslas – informuoti skaitytojus ir tuos, kurie galbūt kartais pažiūri kuklią mano laidą nacionalinėje televizijoje, o išvadas padarysite patys.

Motinos tigrės A. Chua taisyklės tokios: jos dukterys gali mokytis griežti smuiku ir skambinti fortepijonu, mokykloje jos privalo būti geriausios mokinės, išskyrus kūno kultūrą ir meno pamokas. Joms draudžiama ir niekada nebuvo leista nakvoti pas drauges, dalyvauti mokyklos saviveiklos spektakliuose, žiūrėti televizorių ir žaisti kompiuterinius žaidimus, pačioms pasirinkti užklasinės veiklos dalykus, gauti žemesnius pažymius negu šešetas.

Motinos tigrės stilius gali būti auklėjimo stiliaus, kai leidžiama viskas, atsvara. Bet abiem auklėjimo būdams, sakyčiau, kažko trūksta. A. Chua visą dėmesį atkakliai skiria vaikų darbui namuose. Laikydamiesi Amy taisyklių, jos vaikai nebendradarbiauja su kitais nei mokykloje, nei už jos ribų. Mokykloje rengiamus spektaklius Amy mato kaip laiko, kurį galima išnaudoti geriau, gaišinimą. Užuot vaidinus galima, pavyzdžiui, mokytis groti.

Bet dalyvaudamas mokyklos spektaklyje vaikas dalyvauja visuomeninėje veikloje. Jeigu talentingų vaikų spektaklyje nėra, gali nukentėti visi – ir dalyviai, ir publika. Vaikai, kurie nedalyvauja kolektyviniuose renginiuose, praranda galimybę bendrauti ir tobulinti bendravimo gebėjimus.

Bet A. Chua auklėjimo rezultatai geri, niekur nedingsi – tenka tai pripažinti. Vyresnioji duktė Sofija, kuriai dabar 18 metų, tvirtina, kad dėl kieto auklėjimo ji tapo nepriklausoma ir savarankiškai mąstančia moterimi, kuri sugeba išnaudoti kiekvieną progą. Jaunesnioji Luisa, namuose vadinama Lulu, puikiai griežia smuiku. Ji solistė. Su jaunimo simfoniniu orkestru koncertavo Vienoje, Budapešte ir Prahoje.

Suaugę jie padėkos

Kaip praktiškai taikomos Amy taisyklės? Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ ją pakalbino ir vokiškai tiesiai pirmiausia paklausė, ar dukterys nepradėjo jos nekęsti. Motina tigrė atsakė: „Tikiuosi, ne. Svarbiausia buvo, kad Sofija ir Lulu niekada neparneštų namo blogų pažymių, kad išmoktų laisvai kalbėti kiniškai Pekino dialektu ir angliškai. Sofija būdama pusantrų metų jau mokėjo abėcėlę. Kai kiti vaikai mokėsi skaičiuoti nuo vieno iki dešimties, savo dukteris aš jau mokiau pagrindinių aritmetikos veiksmų ir dešimtainės sistemos. Būdama trejų Sofija skaitė Jeano Paulio Sartre’o romanus. Norėjau, kad mano vaikai domėtųsi ne mezgimu, nes tai niekur neveda. Norėjau, kad jos mokytųsi to, kas sunku ir ko mokytis prasminga, nes galima pasiekti gilumos ir virtuoziškumo. Negalima šešerių metų vaikui sakyti: „Pagalvok, ko tu nori. Tą ir daryk“, o paskui tikėtis, kad tas jūsų džiaugsmelis paims į rankas fleitą arba ims rašyti eilėraščius. Greičiausiai jis drybsos prie televizoriaus arba žais kompiuterinius žaidimus.“

Kartą Amy pasakė Sofijai: „Dieve, Dieve, kas kartą tu groji vis blogiau. Jeigu rytoj nepradėsi groti idealiai, surinksiu visus tavo pliušinius meškučius ir juos sudeginsiu.“ Ji pripažįsta, kad jos metodai ekstremalūs. Bet jie buvo sėkmingi. Būdama devynerių Sofija laimėjo savo pirmą muzikinį konkursą. Vėliau grojo Niujorko „Carnegie Hall“! Ir jai patiko. Jokia veikla nesuteikia džiaugsmo, jeigu tau nesiseka gerai. Bet vaikai nemėgsta dirbti savo noru.

Kinijoje tai neišvengiama. Ten sunku patekti į gerą mokyklą, dar sunkiau – į gerą universitetą. Į vieną vietą universitete būna 250–300 kandidatų. Todėl svarbu nekreipti dėmesio į tai, kas vaikams patinka ir kas nepatinka. Reikia ir pačiai būti užsigrūdinusiai, nes vaikas priešinsis, su juo reikės grumtis. A. Chua nėra nei vienintelė tokio tipo kinų motina, nei koks nors retas egzempliorius.

Toks požiūris į vaikų auklėjimą būdingas iš esmės visoms kinų motinoms, tėveliams irgi – ir ne tik tuomet, kai jie atsiduria Vakaruose, bet ir pačioje Kinijoje. Tai šalies ir tautos tradicija – visada siekti žmogaus tobulumo bent vienoje srityje. Žmogaus – tai nebūtinai gaminio. Tie du dalykai neprieštarauja vienas kitam. Europietiškas demokratiškumas kinų šeimai nepriimtinas.

Jų požiūriu, tik įdiegus paklusnumą galima išauginti kietą žmogų, kuris nepražus ir sugebės atlikti bet kokį darbą. Europietiškas auklėjimas – meilė, dovanos, trūkumų nepastebėjimas – kinų mamų požiūriu, vaikus paverčia buku, jokios iniciatyvos neturinčiu planktonu. Jų nuomone, vaikas turi būti paklusnus be jokių išlygų. Turi taip dirbti, kad pasiektų norimų rezultatų. Jo asmenybė, jo „aš“ – visiškai antraeilis dalykas.

Kinijoje nešvenčiami vaikų gimtadieniai. Tą dieną jiems primenama, kokius skausmus turėjo pakelti motina gimdydama ir kiek vargo buvo auginant. Nors virkštelė nupjauta, vaikai lieka tarsi tėvų nuosavybė ir, be abejo, turi rūpintis senstančiais tėvais. Tai nereiškia, kad kinai nemyli savo vaikų. Atvirkščiai! Bet auklėjimą jie supranta kaip prievolę iškelti iš vaiko geriausią, ką jis turi. Galų gale, vaikai tai supranta ir savo tėvus myli. Nors yra kinų šeimų, kuriose įtampa tarp tėvų ir vaikų lieka visam gyvenimui.

A. Chua knyga užduoda mums visiems klausimą. Kas geriau: ar kietas, gal net negailestingas auklėjimas, ir tada žmogus, kai suaugs, skros gyvenimo bangas kaip kreiseris, ar nerūpestinga vaikystė, nelabai žinant – o gal ir nesirūpinant, – kas iš to vaiko bus? Atsakydamas A. Chua vienas tėvelis parašė: „Jos duktė grojo „Carnegie Hall“. Puiku. O mano duktė turi aštuonias geras drauges.“ Kuris iš tėvų teisingesnis? Kiekvienas turime spręsti patys.