Atsirado vienišumo, tuštumo, jausmas. Nors gyvenu Vilniuje, turiu darbą, bet jaučiuosi vienišas. Keisčiausia tai, kad vienas psichoterapeutas sakė, kad žmogus turi jaustis gerai su savimi ir neturėtų išgyventi diskomforto.
Ar tikrai galima jaustis laimingu, turėti visavertį gyvenimą būnant visiškai vienišu. Tad norėjau paklausti: ką daryti su šia situacija ir ar tikrai galima būti laimingu būnat visiškai vienam, turint vienišumo, tuštumo jausmą, ar galima visa tai paversti pliusu? Ačiū.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
Trumpas atsakymas būtų toks: tokiais atvejais reikia susigrąžinti bendrumo jausmą, išeiti iš izoliacijos. Juk pasekmės šios izoliacijos labai skausmingos:
- gerai jums pažįstamas tuštumos,
- beprasmybės jausmas;
- pasišlykštėjimas aplinka, kuri atrodo bjauri;
- nepasitikėjimas kitais, kai visi atrodo priešiškai nusiteikę egoistai ir savimylos;
- nesaugumas, kai atrodo, jog jus būtinai kažkas užpils ar pažemins.
O sugrįžimas iš izoliacijos duoda atvirkščią efektą:
- auga pasitikėjimas kitais, atsiranda grožėjimosi akimirkų;
- įsitvirtina saugumo jausmas.
Manau, kad jūsų cituojamas psichoterapeutas sakė, kad žmogus gali gerai jaustis būdamas vienas. Tačiau ne vienišas. Vienišumo jausmas yra pakankamai skausmingas, kartais stipresnis už fizinį skausmą.
Nes jis reiškia izoliaciją, o izoliacija - viena iš didžiausių bausmių, kurias sugalvojo visuomenė. Kartais ši izoliacija fizinė – kalėjimo vienutė. Kartais – socialinė: graikų visuomenėje egzistavęs ostrakizmas, religinėse bendruomenėse - atskyrimas nuo bažnyčios. O jūsų atveju?
Panašu, kad jūs jaučiatės izoliuotas psichologiškai. Tarsi nubaustumėte save pats. Ir kartais taip daro žmonės, baudžiantys save už neva padarytus nusižengimus. Kartais jie tikrai yra nusižengę. O kartais save izoliuoja nuo kitų žmonės, esantys gilioje depresijoje ir jiems tik atrodo, kad jie kalti. Neretai - tiesiog labai uždaro (vadinamo šizoidinio) charakterio asmenys, kuriems užtenka jų pačių turtingo vidinio pasaulio. Tačiau visais šiais atvejais žmonės NENORI bendrijos. Jiems vienatvė - ne problema.
Jūs gi norite. Taigi jums tai problema. Ne veltui jūs rašote, jog niekam nerūpite. Tai reiškia, kad jaučiate didelį poreikį, kad jumis rūpintųsi, kad jums skambintų, kad atvažiuotų pas jus į svečius. Tai reiškia, jog savo izoliaciją suvokiate kaip nenormalų dalyką. Norma jums - ryšys, ir jeigu ne su didele grupe žmonių, tai bent su vienu, artimu žmogumi ar gyviu. Kaip atsitiko, kad jūs gyvenate be viso šito?
Niekas nežino atsakymo, išskyrus jus patį. Tikriausiai ir jūs žinote atsakymą miglotai, todėl jei jums iš tiesų norisi tai suprasti, pravartu būdų lankytis pas psichoterapeutą. Jis jus suprastų, būtų jūsų palydovas, tačiau nesakytų jums, ką jums daryti. Juk atsakymas į jūsų klausimą, kaip galima paversti vienatvę pliusu, priklauso nuo to, kiek jūs pats sau leidžiate panaikinti savo izoliaciją, kiek pasiruošęs žengti į žmonių bendriją.
Šis panaikinimas nereiškia tiesiog imti ir „įsigyti šunį; susirasti moterį; įsivaikinti vaiką; užsirašyti į klubą“.
Tam, kad žmogus galėtų leisti sau įsigyti šunį, jis turi viduje pamėgti šunis, pajusti ryšį su jais. Tam, kad jis susipažintų su moterimi, jis turi pajusti bendrumą su moterimis. Tam, kad ką nors įsivaikintų, turi pamatyti vaike save patį mažą. Ir kad nueitų į klubą, turi pasijusti, kad ten renkasi į jį panašūs žmonės. Pradžioje eina ne veiksmas, o ryšio pajautimas. Ir čia iškyla klausimas: kaip padaryti pirmą žingsnį į šį ryšį?
Tikrai, na kaip žmogui, kuris dvidešimt metų gyveno vienatvėje, staiga imti ir pajusti ryšį? Argi ne atvirkščiai turėtų atsitikti: „Štai aš susiradau benamį šunį ir iš pradžių norėjau jį išvaryti, po to jis man ėmė patikti?“
Taip, būna ir šitaip. Tačiau šis momentas „jis man ėmė patikti“ gali atsitikti ir jums dar neprijaukinus jokio šuns, o tiesiog pamačius jį gatvėje.
Argi ne tiesa, kad „iš pradžių mano gyvenime atsirado moteris, kurią aš vos pakęsdavau, o po to pripratau prie jos“?
Taip, teoriškai galima ir tokia situacija. Tačiau kartais jūs galite pamatyti atsitiktinę moterį, kurioje pajusite tą patį sielos vienišumą, ir tai jus suartins.
„Kokia gali eiti kalba apie įvaikinimą, jei aš neturiu tam lėšų ir vaikų nemėgstu ?“ Tiesa, tačiau kartais žiūrėdamas į vaikų namų globotinius galima viename iš jų pamatyti... save. Taip, juk jūs kažkada pats buvote vaikas, ir jūs taip pat žinojote, kas tai yra - bent kartais - likti be tėvų.
Ir klubuose renkasi žmonės, kurie turi panašumų. Ir jie visi, kaip ir jūs, galite pasakyti: „Aš tikrai nenorėjau čia ateiti, nes labai nepasitikiu savimi ir kitais“.
Jūs matote: tarp žmonių egzistuoja nematomas bendrumo laukas, net jei mes jo nejaučiame. Net jei tas bendrumo jausmas pagrįstas bendru vienišumu, bendra izoliacija. Laukas yra. Šiame lauke mes jungiamės vienas su kitu, ir tai, kas gaunasi šios jungties pasėkoje, sukelia mums tam tikrus netikėtus išgyvenimus: staigų grožio pajautimą (todėl dauguma žmonių mėgsta paveikslų galerijas ir gerą muziką); netikėtą draugiškumo jausmą (myliu visus žmones); keistą pajautimą esant visumos dalimi (atsiranda akimirksniui einant gatve arba ilgam - būnant ilgai veikiančioje psichoterapinėje grupėje ).
Šie išgyvenimai atsiranda – kas įdomiausia - ir kai mes būname vienų vieni. Psichologijoje jie vadinasi „pikiniai išgyvenimai“, nes rodo mūsų psichinės veiklos „piką“. Jie labai trumpi, tačiau yra ženklai, kad žmonės iš tiesų niekuomet nebūna izoliuoti. Jei tik jie neizoliuoja savęs patys.
Jeigu jūs tuo tikite, tuomet tiesiog stebėkite žmones, aplinką. Kol nepamatysite kituose savęs paties. Ir kai pamatysite, ženkite žingsnį pirmas. Prabilkite. Tai baisu tik pirmą akimirką.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
