Šis šuo visuomet atrodo viskuo patenkintas. Šiuo atveju net ir su amžiumi bokserio charakteris negenda. Netgi pagyvenusiems bokseriams svetimi kaprizai bei nervingumas. Ir galiausiai, bokseris – nuostabus sargas ir gynėjas, kas jam visiškai nedraudžia dievinti visos žmonijos apskritai ir kiekvieno jos atstovo atskirai. Maži vaikai bokserius varo iš proto – jie juos labai džiugina.
Prieštaringa išvaizda
Tačiau bokserių išorė sukelia daug ginčų. Vieniems bokseriai atrodo kaip tikros pabaisos, o kitiems – žavingi elegantiški gražuoliai. Šios veislės mylėtojai, kurių yra tikrai nemažai, mano, kad būtent taip ir turėtų atrodyti tikras šuo. Kaip ten bebūtų, bokserio snukis labai išraiškingas, jame bet kurią minutę galima pastebėti visas šuns emocijas. Su šeimininkais bokseriai dažniausiai apsikeičia daugiareikšmiškais žvilgsniais. Ir, kitų veislių šunų šeimininkų pavydui, bokserio šeimininkas gali išdidžiai pasakyti: “Mes vienas kitą suprantame be žodžių!”
Jis ir vokietis, ir anglas
Bokserių veislei viso labo šiek tiek daugiau nei šimtas metų. Ir todėl veislė laikoma labai “jauna”. Dėl teisės pasivadinti jų gimtine iki šiol kovoja ir Vokietija, ir Didžioji Britanija. Visas ginčas dėl to, kad bokseris kilo sukryžminus vokiečių bulenbeiserį su anglišku buldogu. Bulenbeiseris, arba galvijinis šuo, išvertus iš vokiečių kalbos reiškia “bulių žudikas” arba “bulių smogikas”, kas ganėtinai tiksliai nusako jo paskirtį.
Bulenbeiseriai buvo dideli, žiaurūs šunys, kurių kailis dažniausiai būdavo rudas arba tigrinis, tačiau be bokseriams būdingų baltų dėmių. Jie buvo auginami labai didelių laukinių paukščių medžioklei. Savo dydžiu ir galingumu bulenbeiseris lengvai galėjo susilyginti savo jėgomis netgi ir su meška. Bėgant laikui bulenbeiseriai išsiskyrė į dvi rūšis. Stambesnė – dancingo, smulkesnė – brabantiška.
Būtent brabantiškasis bulenbeiseris ir anglų buldogas ir tapo šiandieninių bokserių protėviais. Selekcininkams labiausiai norėjosi pasiekti, kad nauja šunų veislė būtų elegantiška, gražaus kūno sudėjimo ir dėkinga.
1895 metais Miuncheno parodoje pirmą kartą buvo parodytas bokseris. Būtent šie metai ir laikomi šios naujos šunų veislės gimimo metais. O jau 1925 metais Vokietijoje bokseriai buvo oficialiai pripažinti tarnybiniais šunimis.
Puikus šeimyniškis
Bokseris – ne savo šeimininko, o visos šeimos šuo. Šeimoje jis myli visus vienodai, o vaikus jie netgi dievina. O štai į kitus reaguoja atsargiai, tačiau ne piktybiškai. Bokserio kailis nereikalauja profesionalios priežiūros. Užtenka jį reguliariai šukuoti minkštu šepečiu. Tačiau bokseriui būtinas fizinis krūvis. Jis priklauso toms šunų veislėms, su kuriomis reikia daug vaikščioti.
Tai vaidingi, tačiau ne kvaili šunys. Mažų šunų jie paprastai neliečia, o didelius puola tik tuomet, kai būna visiškai įsitikinę savo pergale. Bokseriai lengvai pasiduoda dresūrai ir dievina žaidimus. Tai šuo energingiems, turintiems gerą humoro jausmą, žmonėms.
