Edukologė: vaikas gali rašyti net pirštu, jam nebūtinas rašiklis

 (9)
Jei pedagogas į vaiko raštą pradės kreipti dėmesį tik tada, kai šis taps nebesuprantamas, bus per vėlu, LRT KLASIKAI sako Lietuvos edukologijos universiteto Edukacinių tyrimų instituto direktorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė.
Edukologė: vaikas gali rašyti net pirštu, jam nebūtinas rašiklis
© Shutterstock nuotr.

Vaikas gali rašyti net pirštu, jam nebūtinas rašiklis. Svarbiausia išmokti taisyklingai vesti raidę nuo pradžios iki pabaigos“, – pastebi ji.

Sakote, kad dailyraštį turėtume suvokti daug plačiau. Tai – susikoncentravimą, susikaupimą, dėmesį ir kitus dalykus apimanti sritis. Kokia yra dailyraščio istorija?

– Abu mano seneliai buvo pradinių klasių mokytojai, puikiai atsimenu, kad jų ranka rašyti tekstai buvo netgi ne tokie, kokie yra šiandien dailyraščio tekstai, – jie buvo kaligrafiški. Gebėjimas rašyti buvo toks tvirtas, kad taip išmokęs žmogus gražiai rašydavo iki gyvenimo pabaigos.

Tačiau tais laikais mokymosi priemonės buvo gerokai skurdesnės. Vaikai buvo mokomi rašyti ant smėlių dėžių ar kortelių, jose buvo galima užrašyti kokią nors raidę ir vėl ištrinti.

Senieji metodai sugrįžta. Šiandien nemažai mokyklų smėlio dėžutes naudoja pirmais vaiko rašto formavimosi etapais. Vaikas gali rašyti net pirštu, jam nebūtinas rašiklis. Svarbiausia išmokti taisyklingai vesti raidę nuo pradžios iki pabaigos.

Technologijų įtaka daro poveikį ir padeda mokytis kalbos. Juk skaityti ir rašyti galima išmokti įvairiais būdais. Rašydamas arba lytėdamas žmogus formuoja save kaip asmenybę. Taip jis tampa mąslesnis. Negirdėjau nė vieno pažangaus mokslo, kuris neskatintų rašyti ranka. Amerikoje netgi yra tokių mokyklų, kuriose nėra kompiuterių.

Vadinasi, vėl grįžtama prie pirmųjų, senųjų metodų. Minėjote, kaip svarbu viską liesti...

– Šiandien aktualus ne tik dailyraščio klausimas. Europoje viena iš pagrindinių temų yra mokymasis gamtoje ir iš gamtos. Vaikui reikia atrasti ir suprasti, kam jam reikia to rašto. Atėjęs į mokyklą, jis mano, kad galima puikiausiai gyventi ir be skaitymo bei rašymo. Taip pat, jei pedagogas į vaiko raštą pradės kreipti dėmesį tik tada, kai šis taps nebesuprantamas, bus per vėlu.

Kalbant apie dailyraštį, norisi akcentuoti kokybės klausimą. Rašyti taisyklingai bent jau pradinių klasių mokiniui dažnai yra nemažas iššūkis, nes dėmesio koncentracijos, atminties, smulkiosios motorikos ir kitų gebėjimų, išmoktų mokantis rašyti, mums reikės visą gyvenimą.

Kiek dailyraštis dabar yra istorinis paveldas, kurį reikia išsaugoti?

– Dailyraštį galime vadinti istoriniu paveldu, bet mokėjimas rašyti ranka ir šiandien formuoja įvairiausius vaiko gebėjimus – ne tik dailaus nurašymo, bet ir jo minties raiškos. Visas kalbos mokymasis jungiasi į sistemą, dėl to, tarkime, viena raidė jungiama prie kitos. Nesimokoma pagal abėcėlę. Dar labai svarbu raidžių aukštis, žinojimas, kada raidę reikia rašyti atkėlus ranką, o kada – ne, raidžių jungimas, sugebėjimas rašant raidę neišlįsti iš už linijos, nebraukyti.

Ar vaikai supažindinami su dailyraščio nauda? Juk dažnas gal pagalvoja, kam mokėti rašyti ranka, jeigu jis to beveik nedaro?

– Lietuvoje nėra reikalaujama rašyti dailyraščiu, bet šiokius tokius kriterijus vis dėlto turime sau kelti – svarbu rašyti įskaitomai, suprantamai ir tvarkingai. Nes būna ir taip, kad jau antroje klasėje vaikas neįskaito savo rašto. Suaugusieji, ypač mokytojai, tikrai turėtų mokėti rašyti dailyraščiu, nes šioje srityje pavyzdys yra labai svarbu. O kai vaikai mokosi rašyti rašytines raides, aptariama, kuo jos skiriasi nuo spausdintinių.

O kokie studentai ateina pas Jus? Ar sunku juos išmokyti gražiai rašyti?

– Patys įvairiausi. Jie dažniausiai sako, kad nesitikėjo, jog prireiks tiek daug pastangų, atidumo ir laiko. Dar vienas labai svarbus dalykas – neskubėti. Jei mokytojas prašo rašyti dailiai ir be klaidų, bet kartu liepia mokiniams paskubėti, raginimas paskubėti sugriauna idėją ugdyti kokybišką ir gražų raštą.

Ar taisyklės, kad pradinių klasių mokytojas turi mokėti rašyti dailyraščiu, yra reglamentuotos?

– Reglamentuota yra tik tai, kad vaikas suaugusiojo ranka parašytą tekstą turėtų suprasti ketvirtoje klasėje.

www.lrt.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 
Naujienų prenumerata

Namai

Gydytojas pataria, ką daryti, kad vaikai rečiau sirgtų (3)

Artėja rugsėjis, kai pulkai darželinukų ir moksleivių palikę savo ramius ir saugius namus patrauks į vaikų darželius ir mokyklas, kur bendraamžių būryje susidurs su stresu, padidėjusia įtampa ir „nepažįstamais“ ligų sukėlėjais.

Požymiai, kad jūsų vaikas - trumparegis

Prie oftalmologų kabinetų išsirikiavusios ilgiausios vaikų eilės. Ar tai rodo, kad mažieji Lietuvos gyventojai vis prasčiau mato, ar tiesiog labiau rūpinamasi akių sveikata? Kokios akių ligos, regos sutrikimai juos atakuoja ir kaip jų išvengti, kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Akių ligų skyriaus gydytoja oftalmologe dr. Dalia Krivaitiene.

Penkiamečių mokslai – nuo kada pradėti ruoštis mokyklai?

Nors ikimokyklinis, arba penkiamečių vaikų, ugdymas Lietuvoje nėra privalomas, vis daugiau tėvų ir pedagogų nusprendžia pratinti vaikus prie mokslų anksčiau – likus ne vieniems, o dvejiems metams iki mokyklos, sakoma pranešime spaudai.

Menininkų prisiminimai iš mokyklos: piešiniai matematikos sąsiuviniuose, ant suolų ir mokyklos sienų

Iki rugsėjo pirmosios liko vos kelios savaitės. Ši diena svarbi ne tik moksleiviams, Dažnai ir daugeliui suaugusiųjų ji vis dar yra prisiminimų apie mokyklą diena. Įspūdžiais iš mokyklos laikų dalinasi menininkai Tadas Vincaitis-Plūgas, Žygimantas Amelynas bei „Tas Kuris Piešia“.

Ar visada brandaus amžiaus nėščiajai rizika – garantuota?

Pasaulyje sparčiai ryškėjant tendencijai vaikų susilaukti vyresniame amžiuje, nerimą vis garsiau išreiškia genetikai. Noras atidėti šeimos pagausėjimą dėl socialinių veiksnių, studijų ar karjeros, taip pat kasmet pasaulyje didėjantis nevaisingumo atvejų skaičius signalizuoja apie rimtą padėtį – senstant tėvų organizmui, dažnėja vaikų genetinių ligų rizika.