Kodėl fizinės veiklos užsiėmimai mokyklose atbaido vaikus nuo sporto? Ar įmanoma tai pakeisti ir kaip? Komentuoja Rio 2016 m. vasaros olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja, Lietuvos irkluotoja Donata Vištartaitė-Karalienė ir KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto doc. dr. Irina Klizienė, leidyklos „Šviesa“ vadovėlio „Kūno kultūra 1 klasei“ bendraautorė.
Geriausia motyvacija sportuoti – tėvų pavyzdys
Irkluotoja D. Vištartaitė-Karalienė prisimena buvusi viena iš nedaugelio klasėje, kuriai kūno kultūros pamokos patiko nuo pat vaikystės. Didelį vaidmenį suvaidino jos tėtis, kuris nuo mažens skatino judėti, ir kūno kultūros mokytojas, pastebėjęs merginos polinkį ir talentą sportui. Moteris neslepia, kad nebūtų atradusi sporto be aplinkos postūmio, tačiau siekti rezultatų ir įsitvirtinti profesionaliame sporte jai padėjo nuo vaikystės išsiugdyta meilė judėjimui.
„Šeštoje klasėje kūno kultūros mokytojas pasiūlė išbandyti save bėgimo rungtyse. Taip prasidėjo mano pažintis su profesionaliu sportu. Tačiau net ir pradėjusi bėgimo treniruotes, tikrai nesvajojau, kad būsiu profesionali sportininkė. Kai išvažiavusi į Kauną pradėjau irkluoti, neįsivaizdavau, kaip susiklostys ateitis. Tiesiog mėgavausi tuo, ką dariau. Dabar suprantu, kad niekada nebūčiau pagalvojusi apie tokį kelią, jei visa aplinka nebūtų manęs skatinusi“, – apie sporto karjeros pradžią pasakoja D. Vištartaitė-Karalienė.
Sportininkė pabrėžia, kad nuo mažens skiepijama judėjimo ir aktyvumo svarba ne tik prisideda prie geresnės fizinės savijautos, bet moko disciplinos, nustato vaiko tam tikrą režimą. Pasak jos, namai ir mokykla yra dvi pagrindinės vietos, kur jis turėtų matyti nuolatinį pavyzdį sportuoti. O geriausia motyvacija – tėvų dėmesys.
„Visi žmonės turi gebėti suprasti ir valdyti savo kūną. Žinoma, ne kiekvienas gali būti profesionalus sportininkas, bet aktyvus gyvenimas yra kelias į visapusišką bendruomenės gerovę. Meilė judesiui suteikia savotišką balansą tarp emocinio ir fizinio intelekto. Šiandieninė vaikų fizinio aktyvumo situacija tikrai verčia sunerimti. Iš dalies dėl to kaltas tėvų užimtumas, gyvenimo būdas. Užuot praleidę laiką su atžalomis, tėvai dažnai įduoda vaikams į rankas telefoną, planšetę. Deja, vėliau juos sudominti sportu darosi vis sudėtingiau“, – teigia irkluotoja.
Prieš pradedant sportuoti – pamokos apie sveiką gyvenseną
Apie ugdymo sportuoti nuo mažų dienų ir sveikos gyvensenos svarbą kalba ir KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto doc. dr. Irina Klizienė.
Pasak jos, vaikystė ir paauglystė yra vienas svarbiausių sveikatos raidos laikotarpių. Ypač svarbus yra ikimokyklinis amžius, nes tuomet formuojasi vaiko elgsenos ir gyvensenos pagrindai, kurie vėliau nulemia asmens sveikatą ir gyvenimo kokybę. Tačiau docentė pabrėžia, kad fizinis aktyvumas pirmiausia turi prasidėti ne nuo pratimų ar kamuolio varymo, o nuo žinių apie žmogaus organizmą ir sportavimo techniką.
„Esama daug rizikos veiksnių, darančių neigiamą įtaką sveikatai: netaisyklinga mityba, judėjimo stoka, žalinga socialinė ar fizinė aplinka, paveldimumas. Taigi, nuo pat mažens reikia tobulinti individualias sveikatos stiprinimo žinias ir įgūdžius, kad vaikai suprastų sveikos gyvensenos ir sveikatos stiprinimo principus, išmoktų kontroliuoti savo sveikatą, aplinką, išvengtų ligų. Be to, teorinės žinios padeda užkirsti kelią traumoms“, – teorijos svarbą aiškina doc. dr. I. Klizienė.
Minėto kūno kultūros vadovėlio mokymo medžiaga supažindina su sveika gyvensena, tinkama mityba bei žalingų įpročių prevencija. Ji buvo parengta bendradarbiaujant su trijų Lietuvos universitetų mokslininkais ir pradinių klasių mokytojais. Tai pirmasis teorinis kūno kultūros vadovėlis, išleistas nepriklausomoje Lietuvoje, kuriame gausu patarimų, taisyklių, informacijos apie sporto šakas, užduočių, pratimų kompleksų su schemomis, žaidimais, aprašoma fizinio aktyvumo svarba.
Kūno kultūra – ne tik bėgiojimas aplink stadioną
D. Vištartaitės-Karalienės teigimu, teorija sporte išties yra labai svarbi, nes ji tiesiogiai daro įtaką sveikatai.
„Deja, ne kiekvienas kūno kultūros mokytojas iki galo supranta, kaip reikia atlikti tam tikrus pratimus, kokia turi būti laikysena įvairių sportinių žaidimų metu. Esu mačiusi pavyzdžių, kai pamokose liepiama daryti tai, kas nepriimtina vaikų sveikatai. Teorinės žinios padėtų ir pedagogams įsigilinti, įtvirtinti jau turimas žinias, ir vaikams susipažinti, kaip dirba jų kūnas“, – pritaria sportininkė D. Vištartaitė-Karalienė.
Lietuvos irkluotoja taip pat pastebi, kad dažnai mokyklose kūno kultūros pamokos būna labai rutiniškos ir pasenusios: bėgiojimas aplink stadioną bei tam tikrų pagrindinių sporto šakų treniravimasis. Pasak jos, sportas visų pirma yra žaidimas, kuris turi teikti malonumą.
Vienas iš vadovėlio bendraautorių, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto doc. dr. Šarūnas Klizas, priduria, kad vadovėlyje pateikta medžiaga pagelbės mokytojams paįvairinti pamokų turinį.
„Man pačiam 10 metų teko dirbti mokykloje kūno kultūros mokytoju, ir tikrai gaila, kad neturėjau panašios priemonės. Nors pamokų populiarumu skųstis negalėjau, tačiau su tokia pagalba pamokos būtų buvusios nuoseklesnės ir išsamesnės“, – teigia doc. dr. Š. Klizas.
