Psychologies.ru pamėgino išnagrinėti, kodėl.
„Žiūriu į savo mamą ir matau pavargusią, suirzusią moterį, kuri nuolat laukia užpuolimo, tuo pačiu reikalaudama meilės, – prisipažįsta trisdešimtmetė Tatjana. – Bijau tokia tapti. Ypač kai pastebiu, jog su vaikais kalbu tokiu pačiu nepatenkintu tonu.“ Mes panašūs į savo tėvus.
„Panašumas neišvengiamas, – mano šeimos psichoterapeutė Jelena Ulitova. – Jis iš dalies užkoduotas genuose, iš dalies susiformuoja dėl auklėjimo ir mėgdžiojimo.“ Bet mes skirtingai reaguojame į šį panašumą.
„Jei, pavyzdžiui, mums patinka mūsų šypsena, tai faktas, jog ji panaši į mamos, vargu ar iššauks nepasitenkinimą, – tęsia psichoterapeutė. – O jei mums nepatinka mūsų kalbėjimo su vaikais tonas, pastebėję, kad jis primena motinos toną, būsim dar labiau nepatenkinti.“
Noriu būti tik savimi. Visi turime pasąmoninį poreikį atsiskirti nuo tėvų, kad įtvirtintume savo „Aš“. Šis įsitvirtinimo poreikis dažnai realizuojamas kaip protestas. Mes maištaujame prieš tėvų gyvenimo būdą ir prieš juos pačius.
„Jei tokia konfrontacija neįvyko paauglystėje (pavyzdžiui, tėvai buvo pernelyg pažeidžiami arba, atvirkščiai, autoritariniai), ji atsiras vėliau, – aiškina psichoanalitikė Brigitte Allain-Dupré. – Kartais ji vyksta atviro konkuravimo su tėvais forma („aš geresnė nei tu“) arba lieka paslėpta ir pasireiškia kaip nenoras būti į juos panašia“. Savo panašumo į vieną iš tėvų nepriėmimas šiuo atveju reiškia baimę netapti iki galo pačiu (-ia) savimi. Moterims ši baimė stipresnė dėl nuojautos, kad jos pašaukimas – pakartoti motinos likimą, juk mergaitei labai anksti sakoma, jog ateityje ji turės tapti motina. Atsiranda prieštaravimas: scenarijus žinomas, bet mums reikia savo asmeninio vaidmens, tad mes stengiamės tapti maksimaliai nepanašios į ankstesnę „atlikėją“.
Neturiu pasirinkimo laisvės. „Jei motina į dukrą žiūri kaip į savo tęsinį (tikisi, kad ji įgyvendins jos svajones, reikalauja, kad ji vykdytų jos nurodymus), dukrai bus sunku save vertinti kaip nepriklausomą asmenybę, – tęsia psichoanalitikė. Ji jaus, kad iš jos atimta pasirinkimo laisvė. – Kai pastebime panašumą, jaučiame, kad su mumis vyksta kažkas, kam mes negalime priešintis, – patikslina Jelena Ulitova. – Mes tampame panašūs į kompiuterį, kuris atlieka nurodytus veiksmus pagal jame įdiegtą programą. Toks pasyvumas gali slėgti.“
Matau save seną. Dėl bendrų charakterio bruožų ir fizinio panašumo, žiūrėdama į motiną moteris supranta: vieną dieną man bus tiek metų, kiek dabar jai.
„Baimė tapti panašia į motiną gali būti susijusi su senatvės baime“, – mano psichologai. Sunku entuziastingai džiaugtis amžiumi visuomenėje, kur senatvė nevertinama. Vaikui motina atrodo galinga ir amžina, jam atrodo, kad ji visada buvo ir visada bus. Bet štai pastebime naujas raukšleles ant mamos veido, matom, kad ji pažeidžiama. Mes suprantame, kad ir mūsų laukia toks pat kelias, ir ši galima ateitis mums kelia baimę. Mums kyla klausimai: ar būsime geresni? Ar blogesni? Kaip išgyvensime savo pačių senėjimą?
Mano patirtis
Ema, 25 metai, matematikos mokytoja
„Man buvo nemalonu, kad kopijuoju mamą. Savo balse atskirdavau panašias intonacijas, kartais šmėkštelėdavo kokie nors jos žodeliai.. Bet po to aš supratau, kad jei pati tai pastebiu, nuo šiol pati galiu ir nuspręsti, kokia būsiu. Pavyzdžiui, leidau sau rengtis įvairiaspalviais drabužiais – o mama labai vengia „margų“ spalvų. Mano mama daug kam patinka – mano vyrui, kai kurioms mano draugėms. Mažiau bijau pakartoti jos trūkumus ir tikiuosi, kad paveldėjau kokius nors jos privalumus.“
Ką daryti?
Priimti ją kaip žmogų
Mes nusivylę savo tėvų netobulumu, kurį pradedam pastebėti paauglystėje. Kuo vyresni tampame, tuo geriau suprantame, kad tobulų žmonių nėra, ir pamatome tėvus kaip realius žmones, turinčius ir stipriųjų, ir silpnųjų pusių.
Mamą galime priimti ne tik jos motiniškame vaidmenyje, bet ir kaip kitą, kažkuo į mus nepanašų žmogų. Taip pat galime priimti ir save – tokias, kokiomis tapome kažkur sekdami jos pavyzdžiu, o kažkur atstumdami jį. Mes atidesnės ir kilniadvasiškesnės, nei ji? Jei taip, reiškia galime pabandyti atleisti motinai už trūkumus.
Susigrąžinti sau pasirinkimo laisvę
Daug ką paveldėjome iš tėvų. Pasaulėjautą, gebėjimus ir įpročius, taip pat ir baimes, prietarus, o kartais ir prakeiksmus... Taip, dabar tai mūsų, tačiau mes neprivalome visko neštis į ateitį neatsirinkę! Pasiimkite tik tai, kas jums tinka. Nesiūlome viską iškart atmesti, siūlome prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Ir suaugti.
Išsianalizuoti tėvų istoriją
Jei jaučiatės istorijos ar asmenybės kaline, pamąstykite ir suformuluokite, pavyzdžiui: „Mano motina agresyvi“. Po to raskite viską, kas atsveria šią mintį, pavyzdžiui: „Jos motina sirgo depresija, ir ji negaudavo pakankamai dėmesio“. Esmė ne jos pateisinime, svarbiausia atsitraukti nuo išankstinio nusistatymo, kuris iššaukia jumyse skausmingą atsaką.
Sužinoti daugiau
Melanie Klein knyga „Vaikų psichoanalizė“. Garsiosios psichoanalitikės nuomone, motina yra lemiamas mūsų gyvenimo personažas, kurį reikia „nužudyti“, kad taptume savimi. Ir tuo pačiu įgytume galimybę ją suvokti kitaip.
