Va­ka­ro­nė prie py­ra­go

Pa­si­ro­do, jog prak­tiš­kai 100 proc. jau­nes­nio­jo am­žiaus ber­niu­kų ir mer­gai­čių pa­gal­vo­ja apie tai, kad bū­tų la­bai įdo­mu pa­im­ti į ran­kas meš­ke­rę, o pu­sė jų nors kar­tą pa­ban­do meš­ke­rio­ti.

Sa­kau tai, rem­da­ma­sis sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi: abi ma­no duk­ros pra­di­nė­se kla­sė­se ne tik va­sa­rą pra­šy­da­vo­si į žy­gius prie van­dens, bet ir ant le­do trauk­da­vo.

Ki­ta ver­tus, tai liu­di­ja ir fak­tas, jog eg­zis­tuo­ja vai­kiš­kų meš­ke­rio­ji­mo įran­kių ka­te­go­ri­ja. Jei ne­bū­tų pa­klau­sos, ne­bū­tų ir pa­siū­los. Vis dėl­to jau ki­tą ry­tą ne­rei­kė­tų kaip akis iš­de­gus pri­sik­rau­ti ba­ga­ži­nę meš­ke­rių ir skuos­ti prie eže­ro – pra­dė­ki­te nuo in­for­ma­ci­nės da­lies.

Nei pats meš­ke­rio­ji­mas nė kiek ne ma­žiau įdo­mi pa­žin­tis su žu­vų įvai­ro­ve. Tam rei­ka­lui pa­si­rū­pin­ki­te ži­ny­ną „Lie­tu­vos žu­vys“ ir kar­tu su šei­ma jį per­vers­ki­te ku­rią pa­va­ka­rę. Kny­ga yra kny­ga – ji su­tei­kia po­kal­biui dau­giau šil­tu­mo ir jau­ku­mo nei in­ter­ne­ti­nė ver­si­ja.

Ne­blo­gai bū­tų, kad ne tik pa­ro­dy­tu­mė­te pa­veiks­lė­lius su žu­vų pa­va­di­ni­mais, bet ir per­skai­ty­tu­mė­te sa­vo at­ža­loms nors trum­pus žu­vų ap­ra­šy­mų frag­men­tus, jog tap­tų bent jau aiš­ku, ku­rios žu­vys – plėš­rios, o ku­rios – tai­kios. Pa­ma­ty­si­te, dar ir pa­tys daug įdo­maus ir nau­jo su­ži­no­si­te.

Ki­tą va­ka­rą ga­li­ma pa­skir­ti pa­žin­čiai su plū­di­nės meš­ke­rės są­ran­ga. Ko­dėl plū­di­nės? Ogi to­dėl, kad meš­ke­rio­ji­mas plū­di­ne – pa­grin­das, ant ku­rio kaip ant pa­ma­to for­muo­ja­si meš­ke­rio­ji­mo įgū­džiai; ste­bint plū­dę, su­si­pa­žįs­ta­ma su įvai­rių žu­vų ki­bi­mo brai­žu, įgy­ja­ma nuo­jau­ta, ka­da pa­ker­ta­ma kim­ban­ti žu­vis.

At­sai­nu­mas ne­leis­ti­nas

Ži­no­ma, jei tė­tis ar ma­ma meš­ke­rio­ja, pir­ma­jai iš­vy­kai prie van­dens bus pa­si­reng­ta be di­des­nių keb­lu­mų, na, o jei tė­ve­liai rei­kia­mos pa­tir­ties sto­ko­ja, ge­riau­sia pa­si­kon­sul­tuo­ti, ta­čiau ir vie­nu ir ki­tu at­ve­ju pra­dė­ti rei­kia nuo eki­puo­tės.

Ga­li­ma į tai pa­žiū­rė­ti at­sai­niai – bus ge­rai ir tai, kas tu­ri­ma, kuo, liau­diš­kai ta­riant, ei­na­ma į kie­mą, ta­čiau ir tuo at­ve­ju rei­ka­lin­ga tin­ka­ma ava­ly­nė – ne­per­šlam­pa­mi au­li­nu­kai, taip pat – ke­pu­rė su sna­pe­liu ir leng­va ne­per­šlam­pa­ma skrais­tė su gob­tu­vu, kad ne­rei­kė­tų slėp­tis po sto­gu, jei im­tų ly­no­ti.

Ži­no­ma, jei yra ga­li­my­bės, kur kas ge­res­nė ver­si­ja – spor­ti­niai ba­te­liai su „Go­re-Tex“ memb­ra­na, ne­per­šlam­pa­ma striu­kė, pri­tai­ky­ta iš­vy­koms į gam­tą, med­vil­ni­niai marš­ki­nė­liai il­go­mis ran­ko­vė­mis, pa­to­gaus su­kir­pi­mo kel­nės, be­is­bo­lo ti­po ke­pu­rai­tė su kie­tu sna­pe­liu, šil­tą va­ka­rą ypač pra­ver­čian­ti leng­vu­tė lie­me­nė iš sin­te­ti­nio au­di­nio, „tre­king“ ti­po ko­ji­nės ir aki­nu­kai su po­lia­ri­zuo­tais stik­lais.

Pa­gei­dau­ti­na, kad ap­ran­ga bū­tų dar ir es­te­tiš­kai pa­trauk­li, nes jau se­niai pra­ėjo tie lai­kai, kai bū­da­vo trau­kia­ma į žūk­lę vil­kint pa­lai­kį švar­ką ir nu­dė­vė­tas kel­nes. Lo­gi­ka pa­pras­ta – jei žy­mią lai­ko da­lį pra­lei­džia­me meš­ke­rio­da­mi, ko­dėl tu­rė­tu­me tai da­ry­ti ap­si­ren­gę to­kiais dra­bu­žiais, ku­riais šian­dien ir mėš­lą mėž­ti ei­na ne kiek­vie­nas ūki­nin­kas.

Ant­ro­ji eki­puo­tės da­lis – pa­gal­bi­niai reik­me­nys: pir­miau­sia bū­ti­na tu­rė­ti skiau­res žu­vims lai­ky­ti, juo­ba kad tai da­bar bū­ti­na pa­gal žūk­lės tai­syk­les, ar bent at­ski­rus ki­bi­rai­čius, an­tra, su­lanks­to­mas kė­du­tes, te­les­ko­pi­nius meš­ke­rių lai­kik­lius, ma­sa­li­nes.

Vi­si šie da­ly­kai ug­do meš­ke­rio­ji­mo kul­tū­rą ir, jei jū­sų at­ža­los su­si­do­mės meš­ke­rio­ji­mu rim­čiau, tai tu­rės pa­kan­ka­mą su­pra­ti­mą, kas įei­na į jos są­vo­ką. Vien dėl šio da­ly­ko rei­kė­tų įsi­gy­ti ir vie­ną dar ne ypač pla­čiai nau­do­ja­mą įran­kė­lį – in­di­vi­du­a­lius kab­liu­kų iš­se­gik­lius.

Šis įran­kė­lis pa­de­da iš­seg­ti gi­liai įry­tus kab­liu­kus, be­veik ne­su­ža­lo­jant žu­vies, to­dėl pa­leis­ta at­gal į van­de­nį ji vi­sa­da iš­gy­vens. Ne­re­tai tai ten­ka da­ry­ti, lai­kan­tis žūk­lės tai­syk­lių nuo­sta­tų, o kar­tais tie­siog nu­ta­rus su­gau­tą žu­vį pa­leis­ti.

Įran­kio pa­rin­ki­mas

Kai kar­tais iš­girs­tu pa­si­sa­ky­mą, kad to­kia meš­ke­rių ir spi­nin­gų įvai­ro­vė, ko­kią šian­dien ma­to­me žūk­lės įran­kių par­duo­tu­vė­se, var­to­to­jiš­kos vi­suo­me­nės iš­mis­las, ga­mi­na­mas vien tam, kad kai ku­rie as­me­nys ga­lė­tų pa­si­pui­kuo­ti prieš ko­le­gas bran­ges­niu, gar­ses­niu pre­kės žen­klu pa­da­bin­tu mo­de­liu, nu­si­juo­kiu.

Jei kal­bė­to­jas su­re­a­guo­ja ir pa­si­šau­na pa­si­gin­čy­ti, pa­klau­siu, ar vi­si meš­ke­rio­to­jai vie­no­di? Ži­no­ma, ne: vie­ni – aukš­ti, ki­ti – ne, vie­ni – rau­me­nin­gi, ki­ti – ne ypač, vie­ni – il­ga­ran­kiai, ki­ti... Žo­džiu, fi­zi­niai kiek­vie­no as­mens ypa­tu­mai – skir­tin­gi.

Na, o da­bar pri­si­min­ki­te, kaip rin­ko­tės sa­vo pir­mą­ją meš­ke­rę ir kaip – n-io­lik­tą? Tie du įvy­kiai kiek­vie­no­je meš­ke­rio­to­jiš­ko­je biog­ra­fi­jo­je ski­ria­si kaip die­na ir nak­tis, nes pir­muo­ju at­ve­ju ne­gal­vo­jo­te, kad meš­ke­rės ran­ke­nos il­gis, del­nu apė­mus ri­tės lai­kik­lį, tu­ri siek­ti tik iki al­kū­nės ga­lo, nei apie ki­tus niu­an­sus, ku­riuos n-io­lik­tą kar­tą jau ži­no­jo­te.

Ka­dan­gi jų ne­ži­no pir­mą kar­tą ei­nan­tis meš­ke­rio­ti, įran­kį pa­rū­pin­ti tu­ri­te jūs. Net vai­kiš­kų įran­kių ka­te­go­ri­jo­je – įvai­ro­vė ne­ma­ža, tad pa­si­rink­ti yra ką. Tė­tis meš­ke­rio­to­jas pats be var­go at­liks šią pro­ce­dū­rą, o ne­tu­rin­čiam rei­kia­mos pa­tir­ties pri­va­lo pa­tar­ti par­duo­tu­vės kon­sul­tan­tas, ta­čiau abiem at­ve­jais įsi­gi­jant įran­kį tu­ri da­ly­vau­ti tas, ku­ris juo gau­dys žu­vis.

Pir­ma, meš­ke­rė tu­ri bū­ti ga­nė­ti­nai leng­va, kad po ket­vir­čio va­lan­dos jau­na­sis meš­ke­rio­to­jas ne­pa­varg­tų jos lai­ky­ti.

Ži­no­ma, kar­kar­tė­mis meš­ke­rė gul­do­ma ant lai­kik­lio, ta­čiau plū­dei niuk­te­lė­jus ten­ka ją im­ti į ran­kas, kad ne­pra­žiop­so­tum pa­kir­ti­mo mo­men­to. To­dėl pa­gei­dau­ti­na rink­tis meš­ke­res, pa­ga­min­tas ne iš stik­lo pluoš­to, o iš kom­po­zi­ci­nių me­džia­gų. To­kios 3 m il­gio meš­ke­rės vi­du­ti­nė ma­sė – 150–170 g. An­tra, 7–12 me­tų vai­kui tin­ka­mas plū­di­nės meš­ke­rės il­gis ne­tu­rė­tų vir­šy­ti 3 m, kad meš­ke­rio­to­jas ga­lė­tų ją ne­sun­kiai su­val­dy­ti.

Vie­ni eks­per­tai tei­gia, kad pra­džia­moks­liui tin­ka­miau­sia plū­di­nė be ri­tės, ta­čiau to­kia nuo­mo­nė tik­riau­siai jau pa­se­no – meš­ke­rės su ri­tė­mis ne­ri­bo­ja ma­sa­lo už­me­ti­mo nuo­to­lio, to­dėl jau­na­sis meš­ke­rio­to­jas ne­jaus dis­kom­for­to, kad ne­ga­li pa­siek­ti taš­ko, ku­ria­me kim­ba.

To­kiai plū­di­nei ri­tė pa­ren­ka­ma ne­su­dė­tin­ga – vie­na­guo­lė (dy­dis – 1000, 2000, ma­sė iki 150 g), ku­ri at­si­ras kiek­vie­no meš­ke­rio­jan­čio tė­čio ar­se­na­le, o ne­meš­ke­rio­jan­čiam ki­še­nės la­bai ne­pa­tuš­tins. Ne­meš­ke­rio­jan­tiems tė­ve­liams plū­dę, va­lą, sva­re­lius ir kab­liu­kus bei ma­sa­lus vi­sa­da pa­dės pa­rink­ti žūk­lės reik­me­nų kon­sul­tan­tas.

Be to, bū­ti­nai pa­si­rū­pin­ki­te ki­bi­rė­liu jau­kui ruoš­ti ir ke­lio­mis pa­kuo­tė­mis jau­ko, nes, no­rint, kad pir­mo­je iš­vy­ko­je jū­sų at­ža­la pa­ma­ty­tų, kaip į gel­mę ne­ria plū­dė, rei­kia žu­vis bū­ti­nai pri­si­vi­lio­ti jau­ku.

Kur vyk­ti?

Daž­nai ten­ka gir­dė­ti nuo­mo­nę, kad ge­riau­sia pir­mo­ji prak­ti­ka – ka­ro­sų meš­ke­rio­ji­mas. Ga­li­ma su tuo su­tik­ti, ga­li­ma – ne, bet svar­biau­sia yra pir­ma­jai iš­vy­kai pa­rink­ti to­kią žūk­la­vie­tę, ku­rio­je meš­ke­rio­ji­mo są­ly­gos – ne­su­dė­tin­gos ir kur gau­su smul­kios žu­vies.

Tai ga­li bū­ti tven­ki­nys prie se­ne­lių so­dy­bos, eže­ras, kur yra ga­li­my­bė meš­ke­rio­ti nuo liep­to, tiks pir­ma­jai iš­vy­kai ir ne­ap­žė­lu­si ne ypač srau­nios upės pa­kran­tė.

Da­lis tė­ve­lių to­kiai iš­vy­kai ren­ka­si kai­mo tu­riz­mo so­dy­bą ant eže­ro kran­to, kur vi­sa­da yra ga­li­my­bė meš­ke­rio­ti su vai­kais. Ši ver­si­ja ypač tin­ka ne­meš­ke­rio­jan­tiems tė­ve­liams, nes daž­niau­siai kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je at­si­ran­da meš­ke­rio­to­jas, ku­ris ir su­ren­gia pir­mą meš­ke­rio­ji­mo pa­mo­ką.

Ga­li­ma ryž­tis ir dar es­min­ges­niam da­ly­kui – ap­si­lan­ky­ti pra­mo­gi­nė­je žūk­la­vie­tė­je, ki­taip dar va­di­na­mo­je ko­mer­ci­niais tven­ki­niais. Čia yra ti­ki­my­bė su­si­rem­ti su stam­bo­ku lai­mi­kiu ir pa­tir­ti ne­pa­kar­to­ja­mų emo­ci­jų, o fo­to­se­si­ja su ke­lių ki­log­ra­mų kar­piu ar ki­log­ra­mi­niu ka­ro­su, be jo­kios abe­jo­nės, kaip­mat at­si­durs so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, kad jū­sų at­ža­los sėk­mę pa­ma­ty­tų vi­si kla­sės drau­gai. Tik­riau­siai ir jūs pats apie kaž­ką pa­na­šaus sva­jo­jo­te vai­kys­tė­je.