Dar ir dabar mintyse skamba žodžiai: „Užauginau aktorę“. Dar ir dabar suspaudžia širdį prisiminus Tavo klausiančias akis, savo pastangas suvaldyti savo pačios balsą, kad tik nesuvirpėtų bandant pasakyti, kad „viskas bus gerai“, nors ką tik sužinojau, kad Tave turėsiu ne ilgiau nei dvi savaites...
„Užauginau aktorę“... man skamba Tavo žodžiai mama. Tavo mamos širdis pagavo mano kruopščiai slėptą balso virpesį, mano didžiulės nevilties kupiną žvilgsnį“... „Norėčiau mėlynos suknelės. Tu pas mus stipriausia“...
Mama, kai tu tarei šiuos žodžius, man galvoje sukosi žodžiai, kuriuos piktai Tau sakiau, skambučiai, kuriuos specialiai praleidau, nes neturėjau nuotaikos kalbėt, besąlygiškas Tavo rūpestis, švelnūs apkabinimai, nesuvaidintas džiaugsmas, kai atvėrusi savo namų duris ant slenksčio pamatydavai mane, o aš iš didelio gyvenimo tempo iš karto įspėdavau, kad „aš tik trumpam“.
Neįvertinau to. Juk atrodė, kad Tu esi ir būsi, kad negali būti kitaip. Skubėdama bandydavau ištrūkti iš Tavo glėbio. O dabar, kai sėdžiu tyloje, kai užsimerkiu, bandau prisiminti, kaip gera būdavo jausti tavo rankas... Atrodo jaučiu Tavo kvapą, Tavo šilumą. Bet...
Mama, kad Tu žinotum, kiek kartų pagavau save bandančią skambint Tau pasidžiaugti ar pasiguosti. Kiek kartų pamačiusi panašų į Tavo automobilį spurdančia širdimi prišokdavau prie lango.
Kaip anksti, mama, Tu išėjai. Kokia baisi buvo pirmoji Kūčių vakarienė be Tavęs. Tu buvai neteisi – aš nesu stipri. Aš vis dar nemoku gyventi be Tavęs. Kažin mama, ar Tu girdi, kaip kalbuosi su Tavimi? Noriu tikėti, kad girdi, kad džiaugiesi, kad saugai...
Ir svarbiausia mama, atleisk man, kad nesugebėjau sulaukti Tavo paskutinio atodūsio. Mamyt, aš nesugebėjau... Nesu, mamyt, aš aktorė, ir tikrai nesu stipri. Aš po truputį mokausi gyventi be Tavęs, prisimenu visas Tavo pamokas ir prižadu stengtis, kad TEN Tau nebūtų gėda dėl manęs. Tikrai žinau, kad nereikia laukti netekties, kad išmoktum branginti, nes labai skauda...
N.
