Prieškambaryje, iš kurio dabar galima patekti į svečių sanitarinį mazgą ir skalbyklą, sutilpo nedidelė pakaba, veidrodis, patogios lentynos ir įmontuota spinta viršutiniams drabužiams. Iš šios zonos matoma svetainė - įėjimas į ją atviras. Pilkokas homogeninis grindų padengimas, kurio ribos pakartoja apvalainą pakabinamų lubų kontūrą, pereina į rausvai gelsvą skydinį buko parketą. Prislopintas šiltų ir šaltų atspalvių, šiurkštokų ir lygių blizgių paviršių kontrastas - šio interjero viena išskirtinių savybių.
Koridoriuje, vedančiame iš prieškambario į svetainę, dėmesį į save atkreipia originali medinė lentynėlė, užsakyta pagal autorinius brėžinius. Ji sujungia grindis ir pakabinamas lubas ir, dėka atspindžio veidrodyje, atrodo masyvesnė, nei yra iš tikrųjų. Taigi, stebėtojas joje mato visavertę nešančią konstrukciją, nors prieš jį tik viena iš interjero dekoratyvinių detalių.
Svetainėje visiškai nedaug baldų: dailus peršviečiamas staliukas su medinėmis kojelėmis, keletas kėdžių, patogi sofa ir krėslas, knygų spinta. Sienos, jungiančios svetainę ir virtuvę, apipavidalinimui panaudotas šviesaus ir sodraus alyvinio atspalvio kontrastas.
Pagal apvalių pakabinamų lubų perimetrą išdėstytos halogeninės lempos, švelnia šviesa užliejančios į svetainę įeinantį koridorių.
Susidaro įspūdis, kad virš durų yra arka. Tačiau tai vėl gi optinė apgaulė, papildanti bendrą interjero koncepciją.
Ryškiai avietinė virtuvė iškart prikausto žvilgsnį. Tokia spalva “aprengti” patalpą , be abejonės, galėjo tik moteris, mėgstanti viską, kas yra neįprasta ir ekstravagantiška. Išėjo labai įdomus energetinio baldų fronto derinys su prislopintomis alyvinėmis sienomis, pastelinėmis romėniškų portjerų juostelėmis, plautuvės metalu ir spintos durelėmis.
Ratas - senovinis visos esybės simbolis. Daugelyje kultūrų, tame tarpe krikščionių (pakanka prisiminti šventyklų kupolus ir šventųjų nimbas ikonose), jis vaidina svarbų vaidmenį. Panaudotas miesto buto išplanavime, šis simbolis praktiškai visiškai išsaugo savo pirmapradę reikšmę: šeima - vientisas organizmas, kur visi vienas su kitu susiję. Tokiuose namuose žmonės nesąmoningai siekia būti kartu, sukuriama atmosfera, idealiai tinkanti bendravimui.
Vonios kambarys praktiškai be kampų: jo sienos sudaro masyvų cilindrą, ovali vonia nuo antros patalpos pusės atskirta apvalaina arka.
Lakoniškas geometrinių figūrų pasikartojimas būdingas kiekvienam buto kampeliui. Venecijietiškos mozaikos smulkaus tinklo fone veidrodžio ratas - dar vienas to patvirtinimas.
Vaikų kambariui lengvą, žaismingą atspalvį suteikia tik peršviečiamas šviestuvas. Jis yra konuso formos, apipintas stiklinėmis gijomis su metaliniais intarpais.
Japoniškos vazos su sausomis gėlėmis ypatingo prašmatnumo suteikia griežtam ir elegantiškam miegamajam.
Paveikslai ant sienų ir ryškūs audiniai pagyvina santūrų miegamojo interjerą. Subtilios portjeros sušvelnina besiskverbiančią per langus šviesą.
Architektūrinio užmojo ir originalaus dizaino harmonija, formų, spalvinių derinių ir plastinių sprendimų vienybė - štai tik kai kurie akivaizdūs interjero, apie kurį mes šiandien kalbėjome, privalumai. Nereikia pamiršti ir dar vienos esminės smulkmenos: prieš mus vyko architektūrinė variacija miestietiško šeimyninio būsto tema. Koks jis turėtų būti? Pirmiausia toks, kad žmonės jame jaustųsi laimingi.
