Nerimą kelia tai, kad net 38 proc. apklaustųjų nemano, kad elgesio problemų turintiems vaikams reikia pagalbos.

„Ar galime tikėtis, kad situacija pagerės, jei mes, suaugusieji, esame tokios nuomonės apie savo vaikus?“, - klausė „Barnardo‘s“ direktorė Anne Marie Carrie.

Ji teisi. Žinoma, daugelis britų mano, kad jų pačių vaikai yra patys šauniausi, bet laikosi požiūrio, kad vaikų kėsinimasis į mūsų laiką turi būti griežtai reguliuojamas, o su jais praleistos valandos – atsakingai suskaičiuotos ir mintyse pažymėtos varnelėmis.

Disfunkcinėse šeimose, tokiose kaip ta, kurioje augo Shannon Matthews (mergaitės mama, norėdama pasipelnyti, suorganizavo dukros pagrobimą), vaikų poreikiai dažnai yra paskutinėje vietoje. Shannon, kaip ir jos broliai bei seserys, turėjo tenkintis tėvų dėmesio trupiniais ir džiaugtis, jei gavo vakarienę.

Kitame spektro gale – į madingiausius drabužėlius įpakuoti, pagal specialią metodiką auklėjami, iš vieno būrelio į kitą vežiojami vaikai. Tai nieko blogo, jei jiems patinka. Deja, kartais atrodo, kad šie tvarkaraščiai neturi nieko bendro su vaikų troškimais. Po jais slepiasi tėvų baimės - kraują stingdantis siaubas, kad leidus vaikams padykinėti, paišdykauti ir patyrinėti sraigių anatomiją, kils baisus chaosas.

Vaikams patinka rutina, bet ne kaltos tėvų šypsenos, kurios reguliariai perkreipia šiaip jau susimąsčiusius tėvų veidus, kai jų smegenyse staiga ima pulsuoti mintis „o dabar, kaip liepia psichologai, skirsiu kelias minutes vaikui, ir tik jam.“

Mūsų laikais madinga pajuokti 8-ojo dešimtmečio auklėjimą, kai vaikai augo prirūkytuose namuose ir žaisdavo futbolą prie „pabų“, kuriuose sėdėdavo jų tėvai. Bet tuomet bent jau atrodė, kad vaikai buvo natūrali šeimos dalis, o ne kažkokia nauja žmonių rūšis, kurios poreikiai turi būti tenkinami atskirai.

Ispanijoje ar Italijoje yra kitaip. Ten manoma, kad vaikai yra žavūs ir mieli, o ne „agresyvūs“ ir „laukiniai“; jų buvimas šalia teikia džiaugsmo. Jei vaikas blogai elgiasi, jį sudrausminti gali bet kuris suaugęs žmogus. Nuolat būdami tarp įvairaus amžiaus žmonių, vaikai išmoksta svarbių bendravimo įgūdžių.

Žinoma, ir ten yra nusikaltėlių, bet, nepaisant prastesnės nei Britanijoje ekonominės situacijos, italams ir ispanams nebūdingas nerimą keliantis požiūris, kad vaikystė yra kažkoks prakeiksmas. Kur britai vedasi vaikus, kai nori papietauti kaip normali šeima? Į italų restoranus, kur iš padavėjų elgesio matyti, kad vaikai jiems teikia džiaugsmą, o ne trukdo ir erzina. Šis didelis kontrastas kalba pats už save.

Žinoma, niekas nepaneigs, kad nemaža dalis Britanijos paauglių yra pikti, nevaldomi, negerbia vyresnių ir gąsdina suaugusiuosius. Bet iš kur jie tokie atsirado? Kai vaikas paklausia ko nors įdomaus ir protingo, o mama paliepia užsičiaupti, po kurio laiko jam tampa aišku, kad jis yra trukdis, našta.

Niekinantį požiūrį į vaikus ir vaikystę atspindi ir perpildytos, seniai remonto nemačiusios gimdyvių palatos, prasta pogimdyvinė priežiūra, problemos vaikų namuose, standartų neatitinkantis vaikų dantų gydymas ir tt. Tad nieko nuostabaus, kad Lionel Shriver romanas „We Need to Talk About Kevin“ apie kūdikystėje įsišaknijusį blogį tapo bestseleriu. Tik geriau jau britai kalbėtų ne apie Keviną, o apie save.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (12)