Turbūt skaudžiausiai į jaunesnio atsiradimą reagavo Vilhelmas, kuriam, gimus Mortai, nebuvo trejų. Jis po kelių savaičių užklausė: "Mama, o kada ji važiuos atgal?" Taip diplomatiškai ir subtiliai Viliukas bandė atsikratyti jo - jaunėlio - vietą užėmusios įsibrovėlės. Žinoma, jis turėjo ir vyresnį brolį, tai tas nukarūnavimas nebuvo toks skausmingas (nes jau nuo pirmos gyvenimo akimirkos buvo pratęs dalintis tėvų dėmesį ir meilę su broliu), tačiau vis vien akivaizdu, kad vaikui tai - ne pati maloniausia patirtis.
Man labiausiai patinkantys palyginimai yra su suaugusiųjų pasauliu. Vaikui brolio/sesers atsiradimas yra tas pats, kas jūs vat imtumėte ir vieną dieną į namus parsivestumėte naują...vyrą/žmoną ir pasakytumėte savo "senajam" sutuoktiniui: Žinai, mielasis (mieloji), aš tave labai myliu, bet vat parsivedu dar vieną, nes juk bus daug smagiau! Ir tu draugą (draugę) turėsi, galėsite drauge kalbėti, žaisti. Tik jis (ji) jaunesnis (jaunesnė), tai aš turiu jam padėti. Ir kartu miegoti. O kai jis (ji) miega, tai tu tyliai tyliai po namučius vaikščiok, kad nepažadintum. Ir t.t. ir pan. Kaip jūs jaustumėtės?! Tikriausiai ne itin gerai, ar ne? Ir visai neatrodytų, kad tas naujokas yra didžiulis džiaugsmas.
Nepamirškite, kad turėti antrą (trečią, ketvirtą ir pan.) vaiką yra jūsų sprendimas (jis ir turi būti jūsų sprendimas, o ne vaiko, tačiau jūs turite būti jautrūs tam faktui, kad tai buvo jūsų sprendimas), ir vaikas nebūtinai bus (yra) dėl to patenkintas. Susigyventi su naujovėmis reikia laiko. Mes, žmonės, apskritai nemėgstame išeiti iš komforto zonos, o ypač sunku tą (pa)daryti yra vaikams. Tad būkime kantrūs, supratingi ir mylintis savo vyresnėliams. Ir įsisąmoninkite, kad viskas praeina, o laikas - geriausias gydytojas. Tad ir vyresnėlis su laiku susigyvens su nauju atvykėliu į šeimą. Tačiau didele dalimi nuo mūsų elgesio ir priimamų sprendimų priklauso, kokie bus mūsų mylimiausių vaikų tarpusavio santykiai.
