1. Visi tėvai svajoja, kad santykiai tarp vaikų būtų draugiški ir darnūs. Visgi itin dažnai pasitaiko, kad santykius broliai ir sesės sprendžia paleisdami į darbą savo mažus kumščiukus. Kodėl taip yra? Tai blogas auklėjimas? O gal natūralus vaiko raidos etapas?
Tai jog maži vaikai santykius bando spręsti kumščiukais yra natūralu – vaikas dar nėra išmokęs suprasti ir tinkamai reikšti savo emocijų, spręsti iškilusių konfliktinių situacijų. Tačiau atsiradus tokiam elgesiui tolimesnių konfliktų sprendimų įgūdžių lavinimas priklauso nuo mūsų, tėvelių.
2. Kokio amžiaus vaikams būdingas toks santykių sprendimo būdas? Kada paprastai iš to „išaugama“?
Aš linkusi manyti, jog vaikas problemų ,,neišauga“, tačiau mokydamasis gali įgyti jam svarbias, skatinančias jo asmenybės brandą ir augimą asmenybės savybes. Priešingu atveju problemos ,,užauga“ kartu su vaiku. Paprastai fizinė jėga, kaip konfliktų sprendimų būdas naudojama tol, kol asmuo stokoja psichologinių resursų konfliktinių situacijų sprendimui. Jei vaikutis nėra mokomas, toks nesutarimų sprendimų būdas gali būti naudojamas iki vėlyvos paauglystės ir dar ilgiau.
3. Kodėl broliai ir seserys dažniausiai nesugyvena?
Mažų vaikų ego būna labai stiprus, jiems sunku dalintis bet kuo – žaislais, skaniu maistu, asmenine erdve, ypatingai tėvų dėmesiu. Tad susidūrus dviems ar keliems mažiesiems, kurie trokšta, jog pasaulis suktųsi aplink juos, nesutarimai yra neišvengiami. Tad šioje vietoje itin svarbus vaidmuo tenka tėvelių elgesiui, vaikučių sutarimo auginimui.
4. Kas dažniau būna vaikiškų muštynių iniciatorius: jaunėlis ir vyresnėlis?
Tai apibendrinti būtų sunku, kuris vaikutis bus muštynių iniciatorius labiau priklauso nuo vaikučio asmenybės savybių, jo santykio su tėvais. Tiesa, neretai tėveliai, patys to nesuprasdami, paskatina jaunėlio neadekvatų elgesį – muštynių metu sakydami: „jis gi mažesnis, atiduok jam“ ir pan. Taip mažasis išmoksta, jog reikšdamas savo norus aršiai gali pelnyti tai, ko nori. Šeimoje visų vaikučių teisės turėtų būti lygios, vyresnėlis neturėtų būti skatinamas vis nusileisti mažesniajam.
5. Kaip tėvai turėtų teisingai reaguoti į tarpusavyje besimušančius savo vaikus?
Pagrindinė taisyklė turėtų būti tokia: jei vaikai pradeda muštis, jie turėtų būti išskirti į skirtingus kambarius ir kurį laiką negalėtų žaisti kartu. Taip vaikai turėtų patirti savo elgesio natūralią pasekmę. Tuo pačiu vaikučiai turėtų būti mokomi, jog kilus nesutarimui, jie apie tai pasakytų tėvams, o šie padėtų spręsti konfliktą, bei mokytų pačius vaikučius tai daryti.
6. Kaip mažiesiems tinkamai paaiškinti, kad taip elgti nėra gerai?
Kaip ir kitose situacijose, taip pat ir besimušantiems vaikučiams, geriau rodyti, kaip jiems vertėtų elgtis susidūrus su konfliktine situacija, nei taip, kaip elgtis yra negerai. Apie tai verta kalbėti kiekvieną kartą aptariant konfliktinę situaciją, pasakyti, koks vaikas būtų šaunuolis, jei kitą kartą pasielgtų mūsų siūlomu būdu. Tačiau mažiesiems visuomet geriau veikia mokymasis per žaidimus.
Besimokantiems spręsti konfliktus vaikučiams labai padeda terapinių pasakų kūrimas, kuriose papasakojame kaip jo mėgstamas herojus įveikia panašias problemas, arba žaidžiant su žaislinėmis figūrėlėmis, kuriame socialines istorijas – taip vaikutis nesąmoningai mokosi tinkamo elgesio modelių.
Reikėtų nusiteikti, jog tai kantrybės reikalaujantis procesas, nereikėtų tikėtis, jog po vieno ar kelių pasakojimų/ žaidimų, vaikutis ims visuomet tinkamai elgtis. Tačiau po kelių savaičių ar mėnesių kryptingo bendravimo, mes tikrai pamatysime rezultatus.
Aptardami konfliktines situacijas turėtume išlikti ramūs, nepakelti tono, neparodyti vaikui savo susierzinimo. Priešingu atveju, galime tik dar labiau pabloginti situaciją.
7. Ar yra veiksmingos bausmės bei draudimai, kovojant su besimušančiais vaikais?
Esu pozityviosios tėvystės šalininkė, tad manau, jog bausmės ne tik nėra veiksmingos, bet ir sukelia traumuojančių pasekmių vaiko ateityje. Tačiau labai svarbu bausmes skirti nuo natūralių pasekmių – šiuo atveju tai būtų negalėjimas kurį laiką žaisti kartu.
8. Kaip vertinate tėvus, kurie moko savo atžalas „duoti atgal“, jei darželyje ar vaikučių susibūrimuose jas kažkas iš bendraamžių muša?
To daryti tikrai nevertėtų, kadangi šiuo atveju mokome vaikutį veltis į konfliktą, o ne jį spręst. Juo labiau, jog vaikas patekęs į tokią situaciją pats labiau nukentės, konfliktas bus dar labiau įpliekstas. Ikimokyklinio amžiaus vaikučius turėtume mokyti, jog jei jį kažkas skriaudžia, jis kreiptųsi į suaugusį, o šis jam padės išspręsti problemą. Taip vaikučiui formuosis ir saugumo jausmas – jog esant problemai, jis bus saugus.
9. Ar vaikų muštynes gali pakurstyti tėvų klaidos? Jei taip, kokios?
Be abejo, vaikų muštynėms gali turėti įtakos ir tėvelių elgesys. Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip mes patys sprendžiame konfliktus su partneriais bei vaikais. Jei iškilusias problemas sprendžiame pakeltu tonu, piktai kalbėdami, pliaukštelėdami ar pan., vaikas mus taip pat kopijuoja bei išmoksta, jog problemas reikia spręsti pykčiu, agresija.
Kitas svarbus dalykas į ką reikėtų atkreipti dėmesį – ar mes neišskiriame vieno vaiko prieš kitą, nelyginame jų. Toks elgesys taip pat skatina didesnį vaiko pyktį, agresiją savo sesers/brolio atžvilgiu.
Vaiko mušimąsi stipriai paskatina ir tai, jei šiam tokiu elgesiu leidžiame pasiekti, tai ko jis nori. Kelis kartus tai gavęs, tikėtina, jog vaikas nuolat elgsis pagal šį elgesio modelį, norėdamas pasiekti savo tikslų.
10. Ar gali nutikti taip, kad išmokytas nesimušti ir nesivelti į konfliktus, ūgtelėjęs vaikas tiesiog nemokės apsiginti?
Aš šiai nuomonei nepritarčiau. Mokomas nesimušti ir nesivelti į konfliktus, vaikas taip pat mokomas adekvačių konfliktų sprendimo būdų, tad ūgtelėjęs jis gebės problemas spręsti daug brandžiau, jo paties emocinė savijauta bus daug geresnė.
11. Ar negeri santykiai vaikystėje, gali nulemti brolių ir seserų priešiškumą suaugus?
Taip tikrai gali nutikti, jei neigsime vaikų jausmus ir konfliktus, nepadėsime jų išspręsti adekvačiais būdais. Tai taip pat labai priklauso nuo suaugusių brolių/sesių sąmoningumo ir asmeninės brandos, asmenybės savybių, kurias šie taip pat įgyja augant. Likus neišspręstiems konfliktams viduje, bei nedirbant su savimi suaugusiame amžiuje, tikėtina, jog ir suaugus gali išlikti šalti ar priešiški santykiai.
12. Kada vaikų muštynės turėtų priversti sunerimti?
Be abejo, augindami du ar daugiau mažylių šeimoje, neišvengsime konfliktų, kuriuos mažieji bandys spręsti muštynėmis. Tačiau jei matome, jog mažieji dažnai mušasi, sunkiai sutaria, geriau būtų pasikonsultuoti su specialistu, kuris įvertinęs esamą situaciją duotų konkrečias rekomendacijas. Mano nuomone, visuomet geriau „pagauti“ problemą, tik jai atsiradus bei ją efektyviai išspręsti, nei uždelsti, kol problema jau būna giliai įsišaknijusi – tuomet problemos sprendimas trunka daug ilgiau, gali turėti neigiamų pasekmių.
