Penkerius su puse metų esu su 5-eriais metais už save jaunesne moterimi, prieš metus susituokėme. Ji ne kartą buvo išsakiusi norą tuoktis, o aš, sykį apsvilęs, ilgai tam nesiryžau. Tačiau štai kas buvo atsitikę prieš 2-ejus metus: kol slaugiau kitame mieste mamą, ji užmezgė virtualų romaną. Tai sužinojau žvilgterėjęs į jos susirašinėjimus feisbuke (iki tol niekada to nedarydavau, nes pasitikėjau ja ir gerbiau jos privatumą).
Perskaitęs pamačiau, kad jis ją atstūmė, todėl fiziškai būti neištikimai nepavyko. Ji ilgai viską neigė, nervų karas truko apie 3 mėn. Nepaisė mano reikalavimo nebendrauti su to virtualaus meilužio geriausiu draugu ir jo aplinkos žmonėmis, mat ją domina tik jų meninė veikla.
Tačiau prieš savaitę, kai pareikalavau nutraukti virtualų ar kitokį bendravimą su tais žmonėmis dar kartą, nes jie, pasirodo, dar suaktyvėjo ir man atsirado dėl jos didelių įtarimų, ji man atšovė „O ką tu man padarysi, jeigu ne?“, aš neapsikenčiau ir ėmiau ruošti skyrybų dokumentus.
Tai ją labai sukrėtė, ir po savo atkaklaus psichologinio spaudimo sužinojau štai ką: tuo metu, kai buvau skaitęs apie jos virtualų romaną, ji maždaug per 3-4 mėn. po kartą permiegojo su dviem vyrais, praėjusį rudenį vienai dienai buvo išvažiavusi pasantykiauti į tolimą miestą, o pastarąjį mėnesį, maždaug su 10 d. pertraukomis permiegojo po kartą net su trimis. Skamba kaip lėkštas anekdotas, bet taip yra.
Dabar ji nežmoniškai išgyvena dėl to, atgailauja, prašo dar vieno šanso, sako mane mylinti, o su tais buvęs vien tik seksas, bet… Nors anksčiau ji nebuvo susituokusi, tačiau turėjo 2 vyriškius, su kuriais bendravo po 5-6 metus. O kitų seksualinių partnerių per tą patį laiką turėjo apie 10.
Su manimi istorija ta pati: 3-eji metai ištikimybės, o tada – bent 6 sekso atvejai su kitais „tam kartui”. Vieną net buvo pasikvietusi į namus kavos. „Tik kavos“, nes tas iniciatyvos neparodė. Kiti buvo susirasti daugiausia internetu.
Seksu su manimi ji buvo patenkinta, dėl to man sakė daug komplimentų. Bandžiau išnagrinėti jos elgesio priežastis. Anot jos, ji visą gyvenimą jaučiasi niekam nereikalinga. Tas seksas su kitais vyrais ją trumpam atgaivina (gal šitaip ji bando sustiprinti savivertę ir susidaro reikalingumo iliuziją?). Iš bendro gyvenimo su ja galiu spręsti, kad ji tikisi, jog kažkas, t. y. per tuos metus aš, padarysiu ją laimingą panaikindamas jos gyvenimo beprasmybės, nereikalingumo pojūtį, suteikdamas daugiau pramogų ir t. t.
Sprendžiant iš jos santykių su manimi ir jos ankstesniais ilgalaikiais partneriais, praėjus susižavėjimo, „rožinių akinių“ laikotarpiui, ji nepajėgia susidoroti su tarpusavio santykių problemomis, vis tikisi, kad kažkas taps jos gyvenimo gelbėtoju.
Daug ką keičiau, ko ji prašė, ko ji iš manęs norėjo. Iki manęs savarankiškai, be tėvų nebuvo gyvenusi. Bet, rodos, kai jos poreikių ir jos kaip asmenybės sunkumų bei tarpusavio problemų vyras neišsprendžia – pasipila vienkartiniai partneriai. Todėl manau, kad ji – infantili, nebrandi asmenybė.
Žinoma, tiek aš, tiek ji turi savo ir privalumų, ir trūkumų. Tačiau ką Jūs pasakytumėte apie jos prašymą suteikti jai „dar vieną šansą“? Tiesiog prieš nutraukdamas šią santuoką noriu būti garantuotas, kad tikrai neverta daugiau investuoti į tokius beveik perversiškus santykius. Iš anksto ačiū už atsakymą.