Kad tai yra problema, man jau senai aišku. Kokią išeitį siūlote? Ką daryti??? Kur kreiptis???
Į AA kreipiausi vieną kartą. Negalėjau susitaikyti su mintim, kad reikia tikėti kažkuo aukščiau, aukščiau už save... Esu ateistas...
Depresijos lygis AA susirinkimuose pasiekia neregėtas aukštumas... Aš jų tiesiog negaliu pakęsti, nes ir taip jaučiuosi kaip š... o jie tikrai neprideda pasitikėjimo...
Dar kartą paklausiu: ar aš turėčiau mesti savo merginą ir išlaisvinti ją nuo alkoholiko žaidimų???????? Ačiū už išsamų atsakymą.
Pataria psichoterapautas Olegas Lapinas
KAIP NEŽAISTI ALKOHOLIKO ŽAIDIMO?
Labai neįprasta, kai nuo alkoholio priklausomas žmogus klausia, kaip jam nebežaisti psichologinių žaidimų. Tai galima suprasti dvejopai: arba pats šis jūsų klausimas yra žaidimo dalis, arba žaidimo nebeliko. O liko tik blaivus realizmas.
Kodėl jūsų klausimas gali būti žaidimo dalis? Tam reikia suprasti, kaip pats psichologinį žaidimą žaidžiantis žmogus suvokia save ir savo artimuosius. Žaidimas - tai manipuliacijų serija, po kurios seka laimėjimas. Laimėjimai būna psichologiniai, fiziologiniai, socialiniai, egzistenciniai.
Bet šitaip žaidimus mato specialistai - iš šono. Pats gi alkoholikas, žaidžiantis, tarkime, „išdidųjį“ žaidimą, dažniausiai nesuvokia, kad jį žaidžia. Jis suvokia tik save bei kitus atskiromis būsenomis. O tarp jų ryšio gali ir nebūti, nes kiekvienas momentas yra naujas ir nuspalvintas kitomis emocijomis.
Štai viena būsena. Joje atsiranda suvokimas, kad gyvenimas yra kartus, nykus, neįdomus. Namuose tave smaugia ir bando kontroliuoti. daro iš tavęs „skudurą“. Viduje ima kilti nevisavertiško gyvenimo jausmas ir išdidus „nesileisiu žeminamas“. Atmintyje gyvena prisiminimai, kad išgėrus su draugais viskas keičiasi - darosi viskas „dzin“, pasidaro lengva bendrauti, linksma.
Nėra jokių abejonių, kad reikia ištrūkti ten, kur taip gera iš ten, kur taip nyku - iš namų. Po to kažkokiu būdu pranyksta kontrolės jausmas ir paryčiui tu atsiduri namuose. O ten iš karto arba po išsimiegojimo tavęs laukia Persekiotojas. Tai reiškia, kad tave auklėja, bara, kaltina: „Tu ir vėl?“, „Ką tu sau galvoji?“, „Tu gi žadėjai!“, „Pagalvok apie vaikus“ ir t.t.
Iš pradžių norisi kaltai tylėti. Po to kyla nedrąsus protestas. Kyla natūralus impulsas save apginti: „Noriu ir geriu“, „Visi taip daro“, „Neaiškink man, ką aš turiu, o ko neturiu daryti“, „Gerai jau gerai, tik nerėk“, „Tai gal man išeiti?“
Sielos gilumoje gyvena įsitikinimas, kad Persekiotojas neturi teisės persekioti, nes jis nė kiek už tave ne geresnis, tik vaidina tokį. Kyla net savotiškas azartas „pasodinti jį į balą“, partrenkti kokiu nors kandžiu argumentu.
Jei Persekiotojas ypač atkaklus, t.y. šiuo metu stipresnis, taktika paprasta: pažadėk, kad negersi. Ir kitą kartą vėl eik su draugais prisigerti. Išvada psichologinio laimėjimo lygyje: „NIEKO TU MAN NEPADARYSI, SUPRATAI?“
O žaidžiantis „vargšo alkoholiko“ žaidimą? Dažniausiai jis geria namuose, nes jam reikalingas Gelbėtojas. Čia irgi nėra suvokimo, kad žaidi žaidimą. Tiesiog anksčiau ar vėliau prisikaupia meilės, artumo deficitas. Gali būti geras darbas, gera materialinė būklė, netgi rafinuotas mandagumas šeimoje. Tačiau imi jaustis negeidžiamas, nemylimas. Lovos reikalai smarkiai suretėja.
Pripranti prie to ir nebejauti, atsiranda tuštuma. Kyla instinktyvus noras užpilti ją, sušildyti save tokiu paprastu ir viliojančiu gėrimu - savotišku vaistu. Jis laisvai parduodamas, nebrangus, ir labai gražiame įpakavime. Tuomet trumpam užsimiršti, pabunda gyvumas, atrodai sau seksualesnis, geidžiamesnis. Taurelė po taurelės, ir reikia vis tęsti.
Nejučiom padaugini. Ir jau nebeatsakai už save, nors ir bandai „laikytis tvirtai“, o „vaisto“ atsargas paslepi patikimoje vietoje, tarkime, rūbuose. Už save neatsakyti saldu. Kartais tau padeda draugas, naiviai „nematantis“ tavo problemos, su kuriuo gali išgerti kartu ar pasiskolinti pinigų buteliui.
Kažkur viduje žinai, kad netoliese vaikšto Gelbėtojas. Jis nebars tavęs, o paguldys į lovą, susiskambins su darboviete, užglaistys tavo spragas ir ką nors sugalvos. Jis viską sutvarkys, nes yra stiprus ir geras. O aš esu labai blogas. Tačiau tai tik žaidimas.
Aš moku padaryti iš tavęs Gelbėtoją, kad tu tuo patikėtum. Tačiau anksčiau ar vėliau aš parodysiu tau, kad tu nesuteiki man reikiamos meilės. Kaip? Aš elgsiuosi kaip kiaulė, pavyzdžiui, pradeginsiu cigarete tavo kilimą, pragersiu šeimai ir vaikams skirtus pinigus. O po to sarkastiškai klausiu: „Tai ką? Tu tokią kiaulę, kaip aš, vis dar myli?„ Ir tu anksčiau ar vėliau imsi rėkti ant manęs, gal net trenksi ar iš namų išvarysi, tapdamas Persekiotoju. Tuomet aš atsidusiu: „MATAI, NIEKAIP TU MANĘS NEIŠGELBĖSI, NES NETURI TU TO, KO MAN REIKIA - MEILĖS, SUPRATAI?“
Žinoma, yra ir kitokių su alkoholiu susijusių žaidimų, tarkime, „chroniškas alkoholikas“ arba „išgerkime po taurelę“, arba „įspirkite man“. Jų visų pagrindas - depresyvus įsitikinimas „jūs gal ir geri, o aš tai esu - š...“ arba beviltiškas „visas pasaulis yra š....“.
Todėl bet kokie klausimai, padaryti iš šių pozicijų, dažniausiai yra kvietimai, po kurių seka manipuliacijos. Ir jų pabaigoje tu gauni egzistencinį laimėjimą - patvirtini įsitikinimą apie tai, kad gimei ir mirsi vienišu lūzeriu, kuriam niekas nepadės ir kuris niekam iš tikrųjų nerūpi. O socialinis laimėjimas - galimybė aptarti tai prie taurelės su tokiais pat, kaip tu. Aptarimai būna dvejopi - šiaip pijokų - „Prisimeni, kaip vakar prisilakei?“, ir chroninių alkoholikų - „Pameni, kaip blogai jauteisi iš ryto?“
Po šios ilgos įžangos jūs suprantate, kodėl jūsų klausimą „ką man daryti?" galima traktuoti kaip kvietimą tapti patarėju , t.y. savotišku Gelbėtoju, kurį labai patogu pasodinti į balą. Ką ir daro alkoholikai su narkologais ir kitais priklausomybių centro darbuotojais, kurie per naivumą ypač aktyviai ima duoti patarimus ar gydyti priklausomus žmones. Galima pastebėti, kad save laikote „š...“. O iš šios pozicijos kyla instinktyvus siekis įrodyti, kad toks ir esate. Tad kam jums patarimai? Kad pažaistumėt?
Tačiau ką, jei jūsų klausimas iš tiesų nebe žaidimas? Į Dievą, jūsų žodžiais, jūs netikite. Tuomet jūsų kelias - įrodyti sau pačiam, kad esate pagarbos vertas žmogus. Kad, nepaisant nieko, esate geras. Tiek pat, kiek ir aplinkiniai, su savo trūkumais ir privalumais.
Jums nereikia nei kaltinimų, nei gelbėjimo akcijų - netgi iš Aukščiausiojo, juolab jeigu jo nėra... Jums tereikia labai nuoširdžiai ir labai blaiviai įvertinti savo būtinumą būti šiame pasaulyje. Ne tik dėl merginos. Dėl gyvenimo, nes kažkada gavote jį dovanų iš savo tėvų. Išlaikykite šio dovanojimo prasmę.
Pagarbiai
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt
