Eksperimentas paauglių stovykloje: kas vyko berniukų ir mergaičių trobelėje
Psichologas S. Baronas-Cohenas savo knygoje „Esminis skirtumas. Vyriškos ir moteriškos smegenys. Visa tiesa apie autizmą“, kuri išversta ir į lietuvių kalbą, teigia, kad agresija – neatsiejama kasdienybės dalis. Jos griebiasi ir vyrai, ir moterys, tačiau lyčių agresijos išraiška skiriasi.
Vyrai linkę į tiesmuką agresiją (stumti, smogti, kumštelėti). Mokslininkai, ištyrinėjęs įvairius šaltinius (kai kuriems iš jų net 700 metų), nustatė, kad vyrai nužudo 30-40 kartų dažniau nei moterys. Du trečdaliai vyrų žmogžudystes įvykdo kilus socialiniam konfliktui – kai vyras pasijunta apšmeižtas ir pradeda ginti savo orumą. Moterys neliečia kito, bet agresiją išreiškia netiesiogiai – apkalbomis, nebendravimu ir kandžiomis pastabomis. Beje, netiesioginei agresijai reikia geresnio gebėjimo skaityti mintis, mat reikia atrasti tokį veikimo būdą, kuris įskaudintų kitą.
Knygos autorius aprašo tyrimą, kurio metu buvo stebėtos agresijos apraiškos paauglių vasaros stovykloje. Paaugliai grupelėmis suleisti į trobeles su savo bendraamžiais. Berniukų trobelėje hierarchija nusistovėjo jau pirmomis valandomis – į lyderio vietą pretenduojantis berniukas pasirinko silpniausią ir pradėjo iš jo šaipytis bei fiziškai priekabiauti visiems matant. Taip jis kitiems perdavė žinutę, kas čia yra svarbiausias.
„Trobelėje, kurią man teko prižiūrėti, auka buvo pasirinktas Stiuartas – mielas berniukas, turintis antsvorio. Kiti paaugliai jam miegant įkišo ranką į dubenį su vandeniu, nes manė, kad taip jis prišlapins į lovą. Kitą kartą jam užrišo akis, pastatė ant kėdės, ant kaklo užmovė virvę, pasakė, kad ji pririšta prie lubų ir taip paliko jį stovėti kelioms valandoms. Jis stovėjo sukaustytas siaubo ir paklaikęs, kol po kelių valandų įėjau į trobelę ir jį aptikau“, - pasakojo psichologas.
Taigi, anot mokslininko, peršasi liūdna išvada, kad bjaurus elgesys padeda socialinėje hierarchijoje iškilti aukščiau ir suteikia didesnę valdžią ir galią, bent jau vyrų pasaulyje.
Tuo tarpu mergaičių trobelėje veiksmas vystėsi visiškai kitaip. Mergaitės pradėjo kovoti dėl dominavimo tik po savaitės gyvenimo kartu. Iš pradžių joms buvo svarbu užmegzti draugystes, taigi jos turėjo būti malonios. Vėliau dominavimo siekianti mergaitė pradėjo intrigas – susikūrusi palaikančiųjų komandą kitas mergaites pradėjo žeminti žodžiais, nekreipti dėmesio į jų siūlymus, nebendrauti su jomis, net apsimesti, kad kažkurios mergaitės tiesiog nėra kambaryje, už akių jas apšnekėti ar net skleisti melagingą informaciją. Kitaip tariant, mergaitės griebėsi taktikos „aš su tavimi nedraugausiu“.
Taigi mergaičių tarpe, anot S. Barono-Coheno, veiksmingi būdai parodyti galią – socialinis atstūmimas ir akių kontaktas, tiksliau, jo nebuvimas. Pavyzdžiui, viena mergaitė, pamačiusi maisto likučius ant kitos mergaitės veido, pasiūlė pasiimti servetėlę ir nusivalyti tokiu tonu, kad pastaroji pasijuto tikra nevėkšla. Prireikus pirmoji mergaitė galėtų išsiginti, kad savo pastaba nieko nenorėjusi įžeisti, kitaip tariant, ji pasiliko atsarginį išėjimą. Berniukas, psichologo teigimu, tiesiai išvadintų tokį suskretėliu suskretėliu ir pasikviestų kitus iš jo pasišaipyti.
Be to, tyrimas parodė, kad „žemesnės padėties“ paaugliai stengėsi šlietis prie lyderio ir kopijuoti jo elgesį. Taigi jie įsitraukė į lyderio pasirinktos aukos niekinimą, taip stengdamiesi įtvirtinti savo aukštesnę padėtį. Taigi, užuot atjautę auką, jie linkę ją paspirti. Tuo tarpu mergaitės, norėdamos įsitvirtinti socialinėje hierarchijoje, tiesiog prilimpa prie lyderės, jai pataikauja, apipila susižavėjimo žodžiais, klausia jos patarimo, prašo pagalbos arba pačios ją siūlo – pavyzdžiui, žemesnę padėtį užimanti mergaitė pasisiūlo lyderei sušukuoti ir sutvarkyti plaukus.
Moterys agresiją išreiškia žodžiais vien todėl, kad jos yra silpnesnė pusė
Pasak psichoterapeutės Nijolės Goštautaitės, vyriško hormono testosterono lygis yra šiek tiek susijęs su agresija, todėl kalbėdami apie agresiją dažniausiai turime omeny vyrus. Kita vertus, agresija yra sudėtingas reiškinys: kiekvienas žmogus tikriausiai paveldi tam tikrą agresyvumo lygį, tačiau išreiškiame agresiją toli gražu nevienodai. Jos išraiška mažiau priklauso nuo įgimtų dalykų, o labiau nuo aplinkos, auklėjimo ir, be abejo, aplinkoje egzistuojančių stabdančių veiksnių. Kai kurios visuomenės yra labiau pakančios agresyvumui, o kai kurios – mažiau. Štai JAV mokinys, tyčia pastūmęs ir sužeidęs kitą mokinį, gali būti pašalintas iš mokyklos, kurioje smurtas netoleruojamas. Lietuvoje vaikų ir suaugusiųjų psichologinis ir fizinis smurtas yra toleruojamas.
„Agresijos išraiška labiausiai priklauso nuo kelių dalykų, pirmiausiai – nuo jėgų pasiskirstymo. Kultūroje, kurioje fizinis smurtas ir jėga yra priimtini ir vertinami, tikėtina kad abi lytys dažniau vartos fizinį smurtą. Kai kuriose kultūrose toleruojamas tik vyrų smurtas, o iš moterų tikimasi paklusnumo ir švelnumo. Taigi, jei visuomenėje leidžiamas smurtas, esant galimybei, smurtauja ir vyrai, ir moterys. Tik mušančią moterį sustabdyti lengviau nei vyrą, pirmiausiai todėl, kad ji silpnesnė, turi mažiau fizinės jėgos“, - teigė pašnekovė.
N. Goštautaitės manymu, galbūt moterys agresiją dažniausiai išreiškia žodžiais arba visai jos neišreiškia vien todėl, kad jos dažnai yra silpnesnė pusė. Be to, moters agresyvumas yra vertinamas žymiai griežčiau, nei vyro. Tai daryti joms neįprasta kultūriškai. Taigi mus reguliuoja ne tik biologija, bet ir kultūrinės įtakos. Taip pat svarbu nepamiršti, kad mūsų visuomenėje smurtas yra praktiškai neatskiriamas nuo alkoholio vartojimo – daugybė smurtinių nusikaltimų, sužalojimų, susižeidimų, žmogžudysčių ir savižudybių įvyksta dėl alkoholio poveikio.
Fiziškai dažniau smurtauja vyrui, bet gyvenimui namuose vadovauja moterys
Psichologė Genovaitė Petronienė taip pat pabrėžė, kad jei agresiją suvoksime kaip pykčio paskatintą fizinį veiksmą, anot statistikos, vyrai yra agresyvesni. Jie padaro daugiau nusikaltimų, daugiau smurtauja šeimoje ir pan.
Pagaliau kur kas dažniau iš moterų išgirsime, kad Lietuvoje nėra normalių vyrų, nei panašų teiginį – kad nėra normalių moterų – iš vyrų lūpų. Moterys dažniau tampa ir skyrybų iniciatorėmis. Tai, aišku, susiję su daugeliu priežasčių – moterys daugiau įdeda į šeimos gyvenimą ir jaučia nuolatinę nuoskaudą vyrų atžvilgiu, kita vertus, nuolat besistengdamos, jos tampa tvirtesnės nei vyrai ir leidžia sau elgtis ryžtingiau, negailestingiau. Kad moterys pakankamai agresyvios įrodo ir tas faktas, kad viena su kita jos gerokai labiau konkurenciškos, pavydžios, nedraugiškos nei tarpusavyje vyrai. Tik moterų agresija dažniau ne atvira, o slapta ir klastinga“, - pasakojo psichologė.
Pavyzdžiui, viena psichologės klientė, daug pasiekusi moteris, laiko savo ne mažiau pasiekusį vyrą prastesniu už save ir kontroliuoja jo gyvenimą – neleidžia jam eiti pas draugus, kurie jai nepatinka, verčia pedantiškai tvarkytis, o kai jos nuotaika būna bloga, prikaišioja jam jo trūkumus. Tiesa, kai ši nuotaika praeina, pati suvokia, kad vyras iš viso nebuvo kaltas, tiesiog jai reikėjo išsilieti.
Kita moteris, kurios vyras yra pasiekęs daug daugiau už ją ir, be abejo, labiau užimtas, negali susitaikyti su kažkada jos pačios pasirinkta tarnaitės padėtimi ir nuolat graužia vyrą, kad šis nepadeda jai namie, nors jis yra toks išsekęs, kad negali padėti. Jis iš viso nenorėjo nei tokio ūkio, nei vaikų, tai buvo moters iniciatyva, su kuria ji dabar nebesusitvarko.
Taigi nors vyras fiziškai stipresnis ir smurtavimo ar nusišalinimo nuo šeimos reikalų pateisinti negalima, anot pašnekovės, reikėtų paminėti ir tai, kas lieka šešėlyje – vyrą veikiančias moteris. Tačiau ką nors šioje situacijoje pakeisti labai sunku. Galbūt vyrų ir moterų pyktis sumažėtų, jei vyrai daugiau padėtų moteriai šeimoje ir mažiau žmonių (tiek vyrų dėl moterų) būtų taip pamišę dėl karjeros ir pinigų. Tačiau vartotojiškoje visuomenėje tai greitai keistis esą negali.
