Galbūt pasakysite, kad vasaros darbas Anglijoje – ne atostogos, bet vis dėlto norėčiau papasakoti ir savo istoriją. Ji prasidėjo gana seniai – prieš dvejus su puse metų. Tada geriausia draugė pasičiupo mane už parankės ir pareiškė: ką mes čia vasarą Lietuvoj trūnysim, važiuojam į Angliją uždarbiauti!
Gitara
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Pasispyriojusi sutikau. Galvoju, pravers ir papilnėjusi kišenė, ir dar įspūdžių parsivešiu. Taigi žiemą mes, trys varlės keliauninkės, patraukėm į įdarbinimo agentūrą (pačioms nedrąsu buvo). Dabar dažnai pagalvoju – gerai, kad nedavė rinktis. Būtume visos trys važiavusios į Škotiją, ir tada nežinia kaip viskas būtų buvę.

Na, bet gavau paskyrimą dirbti viešbutyje–restorane–bare Kornvalyje. Prie jūros! Kaip pasakoj. Pirmas porą savaičių alpau nuo miestelio gražumo, paskui gerą mėnesį žliumbiau iš nuovargio ir liūdesio. Darbo buvo labai daug, bet per neilgas savo pertraukėles spėjau atkreipti dėmesį į šeimininko (ir visų bent kiek dažniau apsilankančių alaus gėrėjų) numylėtinį gitaristą.

Beveik kas vakarą po darbo jis ateidavo į lauko barą, atsinešdavo gitarą ir grodavo. O kaip grodavo! Aš netgi tyčia rinkdavausi plauti priskretusius puodus virtuvės gale, kad galėčiau pasiklausyti.

Galiausiai, kai apėmė nenumaldomas liūdesys, kartą priėjau prie jo ir paprašiau paskolinti gitarą (prieš išvažiuodama kaip tik lankiau pamokas ir užėjo noras vėl pabambinti stygas). Jis sutiko (vėliau prisipažino, kad niekam kitam gyvenime gitaros neskolintų, nes tai buvo jo didžiausias turtas).

Dar po savaitės supratau, kad visiškai nieko nebeatsimenu ir paprašiau, kad mane pamokytų groti. Po kelių tokių pamokų jau susitikdavom „a la pamokoms“, bet iš tiesų gitara likdavo atremta į sieną, o mes iki paryčių plepėdavom... Paskui prasidėjo vidurnakčio pasivaikščiojimai po darbo, trumpos išvykos prie jūros, lazanijos kepimas ir kiti pasimatymai.

Laikas taip greitai prabėgo, kad net nespėjau susivokti, kai jau atėjo laikas skristi namo... Greičiausiai pirmą kartą gyvenime TAIP nenorėjau grįžti namo. Jis pasisiūlė nuvežti į oro uostą (o iš Kornvalio ten nemenkas gabaliukas). Abu rūškanais veidais atsisveikinom, bijodami, kad tai, ką visi šnekėjo („Padraugavo per atostogas, ir baigta“) nebūtų tiesa.

Juk aš – lietuvė, Lietuvoje palikau šeimą, nebaigtas studijas, o jis – anglas, turi gerą darbą ir nemoka nė jokios užsienio kalbos.

Vos lėktuvui atsiplėšus nuo žemės, apsipyliau ašaromis ir nusiraminau tik likus pusvalandžiui iki nusileidimo. Subariau save – juk grįžtu namo, tris mėnesius nemačiusi tėvų, jie manęs taip išsiilgę, džiaugiasi. Sutikimo salėje jau pavyko išspausti beveik nuoširdžią šypseną, bet dar ilgai buvau kaip nesava.

Bet jis manęs taip lengvai nepaleido. Vos grįžau namo, pasipylė ilgiausi elektroniniai laiškai, pokalbiai telefonu (kol galiausiai supažindinau jį su tokia technikos naujove kaip Skype‘as). Pusę metų bendravom virtualiai. Kai jis pirmą kartą atskrido manęs aplankyti, galvojau – širdis sprogs!

Paskui dar kartą. Ir dar kartą. Ir kiekvieną kartą vis sunkiau buvo išlydėti jį į oro uostą ir nežinoti, kada susitiksim vėl.

Po kiek daugiau nei pusmečio jis galiausiai pasakė: „Zuiki, aš taip nebegaliu (širdis apmirė). Be tavęs nebegaliu. Jeigu aš atvažiuosiu gyventi su tavimi, ar priimsi?“ Taigi jau pusantrų metų gyvename kartu. O jausmas – lyg vakar būtume susipažinę ir įsimylėję iki ausų. Auginame katiną, pomidorus, esame susižadėję ir planuojame ateitį kartu. Lietuvoje. Ne visi vasaros romanai baigiasi kartu su vasara.

Rūta

Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (48)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (45)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (3)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (38)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (100)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (100)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1139)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (56)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (89)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (5)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...