Gyvenime būna akimirkų, kai tave kažkas palieka. Nebūtinai meta lyg šiukšlę į konteinerį, bet pasuka kitu keliu. Lyg ir normalu. Žmonės skiriasi ir taikosi. Išeina ir nebegrįžta. Bet mano atveju, jaučiausi kaip ta šiukšlė. O gal medžiotojo auka.
Porelė laužia ranką
© Corbis
Mirtis juk nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Santykiai tarp žmonių irgi miršta. Kariaujant arba taikiai žiūrint vienas kitam į akis.

Verkti nebuvo ko. Susitaikyti su esama padėtimi atrodė paprasčiau. Susitaikyti tyliai, nepriekaištauti, o tiesiog pamiršti. Momentas buvo palankus. Jo darbe nebuvo. Kelios savaitės komandiruotėje statant svajonių pilis. Taip jis juokaudamas vadino daugiabučius. Aš turėjau laiko atsipūsti, savaitę pailsėti, susidėlioti mintis ir suregzti planą kaip išsivynioti iš padėties ir likti oriai po to kai Jis grįš.

Atostogų dienos slinko tingiai. Kaip ir vasaros pabaiga. Šykštėjo šilumos, pliaupė lietus. Tupėjau namuose, maigiau TV pultą, užgulusi kompiuterį ieškojau neatrastų erdvių, bet nepamiršdavau pasitikrinti pašto. Jokių žinių nebuvo. Pagalvodavau, kad gerai buvo nuryti tą paskutinę Jo žinutę.

Nesvarbu, kad buvo kartu. Svarbu, kad nepuoliau impulsyviai atrašinėti, dramatizuoti, įrodinėti ar iš nevilties paistalioti apie tai, jog manęs negalima palikti. Įsijautus viską, kas vyko tarp mudviejų, vertinau kaip šaltojo karo atkarpą, kurią privalėjau laimėti.

Geriausiai draugei sąmyšį paaiškinau kaip didžiulį nuovargį ir norą keisti darbą. Mintis išties buvo logiška. Bijojau jai pasakyti, kas nutiko. Bijojau išgirsti garsiai, ką slėpiau tyliai – esu kvailė, kurią nesunkiai apdorojo pasipūtęs gaidys. Tiesa, žodis “gaidys” mano mintyse po to lemtingos žinutės labai dažnai skambėjo. Ne tiek su pykčiu, kiek su pajuoka. Tik juoktis gal greičiau reikėjo iš savęs.

Žmonės kartais kenčia tyliai. Be ašarų. Vaikšto, šypsosi, sveikinasi, spaudžia ranką, bet širdyje kenčia. Negaliu pasakyti, kad žiauriai kentėjau. Jaučiausi pažeminta, bet puikiai suvokiau savo vaidmenį visame tame, kas įvyko. Pati įsivėliau, pati provokavau, atsakiau, pasidaviau ir atsidaviau.

Graužti nagus buvo per vėlu. Nesigailėjau, kad pasimylėjau aptemus sąmonei. Gailėjausi, kad viskas pasibaigė ir pasibaigė net neprasidėjus. Gulėdama lovoje kažkurią dieną svarsčiau kaip viskas prasidėjo ir nebegalėjau tiksliai prisiminti. Jis metė užuominą, aš atsakiau tuo pačiu, jis vėl, aš vėl...

Mūsų bendravimas nuo pirmos dienos buvo kandus. Jis nepatiko man kaip vyras. Aš akivaizdžiai jam nepatikau kaip moteris. Tokia paprasta buvo tiesa. Tai buvo priežastis visa tai tęsti.

Gyvenimiška, kad žmonės būna skirtingi. Tokie skirtingi, kad negali būti šalia vienas kito. Gyvenimiška ir tai, kad jie mylisi paslėpę savo neapykantą ir nesuvokia aistros, kuri juose apsigyvena. Kai visa tai vyksta, jau negali mąstyti, kad tave kažkas galėtų vertinti.

Nusprendžiau nustoti galvoti. Tiesiog negalvoti nieko. Džiaugtis dienomis, kurios dar liko, nes jaučiau kaip tyliai ateina ruduo.

Naktį skambėjo telefonas. Užsimiršus savo netvarkoj, palikau virtuvėje ir keikdamasi tipenau jo link. Atsiliepus girdėjosi ūžsesys, vėliau viskas nurimo. Per miegus, bet iš tikro girdėjau kolegos balsą: “Miegi?”

“Turbūt”, - iš lėto sutrikusi suveblenau.

“Paskambinau pasakyti, kad grįšiu už savaitės” - tyliai kalbėjo jis.

“Tokiu metu skambinti, kad praneštum savo atvykimo laiką?- po akimirkos prapliupau. - Pasiteirausiu, ar kam tai svarbu ir būtinai perspėsiu, kad patiestų raudoną kilimą tokia proga. Ai tiesa, man atostogos, tad gal reikėtų paskambinti sekretorei?“.

Jaučiau pasimėgavimą. Miegai išgaravo.

Akimirką ragelyje tvyrojo tyla.

“Be priežiūros žvėreliai sulaukėja” - nutęsė jis ir padėjo ragelį.

Pagalvojau, kad aš nemoku būti paprasta. Tokia paprasta, kad būčiau atvira. Mane nuolat gniauždavo pačios susigalvoti pančiai, kad išlikti gali tik žmogus, kuris nuolat apsimetinėja.

Laikiau telefoną ir girdėjau trumpus pypsėjimus. Bliauti nebuvo dėl ko. Bet ašaros bėgo upeliais. Tikiu, kad ne dėl jo. Apgailėtina, kad nemokėjau tvarkyti savo gyvenimo. Pikta, kad iš tvirtos virtau ašarų pakalne net nesuvokdama realios priežasties. Nuolat kažko laukiau ir tikėjausi stebuklų. Visur ir visada.

Iškart po rugsėjo 1-osios Jis grįžo. Kažkoks šviežias ir labai draugiškas su kolegomis. Kalbino visus, tiesė ranką, tapšnojo per petį. Stebėjau jį tik akių kampučiais. Gal išties kaip medžiotojo auka? Nors ne... Stebėjau norėdama, kad nepastebėtų manęs.

Net sau šykštėjau pripažinti, kad kažkuo tas žmogus traukia. Nepatinka, bet traukia. Bet tai buvo akivaizdu. Ne kitiems. Jam. Nebekūriau planų. Pamiršau apie kerštą. Bet gaudžiau žvilgsnius. Laukiau grąžos. Per visą tą laiką, nieko neveikiau tik laukiau. Gyvenau ir kvėpavau viltimi, kad laukiu ir sulauksiu. Ne žinutės, kuri reiškia pabaigą. Bet kitko. Laimingos pabaigos.

Eilinio kolegų susibūrimo ir objekto laistymo proga, apsvaigus iki koktumo, priėjau ir sušnibždėjau:

“Jeigu auka išgyvena, ar žinai, kas laukia medžiotojo?”, - užsiverčiau vyno taurę ir mirktelėjus nulingavau prie kitų kolegų. Man patiko kaip aš jaučiausi, nors žandai degė. Gerokai įkaušusi atsipalaidavau ir pirmąkart gyvenime nebesirūpinau kur jis, kaip jis.

Kolegai pasišovus mane parvežti namo, nesipriešinau, nors visiems buvo keista, kad visame tame dalyvauju iki pabaigos. Nusvirduliavau iki kabineto susirinkti daiktų, o kai apsisukau eiti, tarpduryje stovėjo Jis.

“Kabinete nesaugu, parsivežk jį namo. Bendradarbiai - geras masalas?”, - pašaipiai išbėrė.

“Na, taip”, - apsvaigus suveblėjau.

“Tu ne medžiotoja”, - pastojo kelią, kai bandžiau prasmukti pro duris.

“Kartais medžiotojai patys tampa aukomis”, - filosofuoti apsvaigusiai buvo lengva.

“Tuomet abu suvokiam, kad nesulauksim laimingos pabaigos”, - apsisuko ir išėjo.

Mane vežantis kolega stovėjo netoliese kiek sutrikęs, išklausęs dialogą ir nežinantis kaip pasielgti. Pakviečiau jį važiuoti sunkiai tramdydama jaudulį. Nieko nenorėjau, tik kažką sugrąžinti. Prisipažinti. Bet jau kitą rytą stovėjau direktoriaus kabinete murmėdama apie naują nerealų darbo pasiūlymą ir beviltiškas pastangas mane susigrąžinti.

Kolegė

Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: vasara pasiduoda (7)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (29)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė valdo kompaniją,...

Lietuviškos kainos galioja ne visiems: pasiūlė mokėti gerokai brangiau (40)

Lietuvoje įdarbinus profesionalę iš užsienio, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: visus leidimus...

Akušerė-ginekologė: šlapimo pūslės uždegimas gali turėti baisių pasekmių (11)

„Daugeliu atveju, negydomas šlapimo pūslės uždegimas gali praeiti savaime, be gydymo, jei tik...

M. Kuzminskas įsikūrė D. Sabonio ir V. Mačiulio kaimynystėje (22)

Aistringas Lietuvos krepšinio gerbėjas iš Rygos (Latvija) Normundas Macis papildė savo asmeninę...

Dėl planų griauti pajūrio tualetus ginklus surems teisme: tai – absurdas (99)

Rugpjūčio pradžioje naujieji Palangos paplūdimio tualetai buvo pripažinti neteisėtais...

„Napoli“ sulaužė Nicos įtvirtinimus ir žengė į UEFA Čempionų lygos grupių etapą džiaugiasi škotai, slovėnai, graikai ir ispanai

Į UEFA Čempionų lygos grupių varžybų etapą užtikrintai žengė Italijos vicečempionė...

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (500)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę stebėti...

Kuriantiems savo namus – vertingi interjero architektės patarimai (19)

Nemažai apie savo būsto interjerą galvojančių žmonių vis dar iki galo nesupranta, ko gali...

Vyro išradingumas stebina: internautai pametė galvas dėl kambario šuniui (6)

Vienas vyras sumąstė savo šuniui įrengti kambarį po laiptais. Kai jis pasidalino nuotraukomis...