Nežinau, ar mano istoriją galima pavadinti vasaros romanu – tai greičiau neišsipildžiusi svajonė, kuri prasidėjo vieną vasarą... Tai buvo seniai. Prieš 22 metus.
Saulei leidžiantis pora stovi ant Tūkstantmečio Tilto Londone.
© Reuters/Scanpix
Ilsėjausi Juodkrantėje. Tai buvo pirmas kartas, kai tėvai mane išleido vieną (su drauge) į poilsio namus. Turėjom apartamentus per du aukštus, nes mama dirbo įmonėje, kurios pavaldume ir buvo minėtieji poilsio namai.

Kai mes, pagal jau nusistovėjusį paprotį, po pietų spoksojome į praeivius, stovėdamos balkone, apačioje triukšmaudami ir stengdamiesi atkreipti į save dėmesį, spūdino keli jaunuoliai. O kai šie mūsų paklausė, kur galėtų būti biliardinė, mano ne per daug užsikomplekavusi draugė pareiškė:

- Pas mus!

Netrukus pasigirdo beldimas į duris. Mano bičiulė Donata nuskubėjo atidaryti, jau žinodama, kas už durų. Aš, manydama, kad esu tvirtesnių principų ir laikydama save aukštesnės moralės asmenybe, suvaidinau supykusią ir užsisklendžiau V. Mykolaičio - Putino,,Altorių šešėliu” antro aukšto miegamąjame. Po kelių minučių iki manęs pakilo ir vienas iš minėtos grupelės jaunuolių – Rimantas.

Po neilgų įkalbinėjimų jiems pavyko mane ištraukti iš už tų Šešėlių, juolab kad ir man svečiai rūpėjo ne mažiau nei Donatai... Juk mums buvo tik po šešiolika... Taigi susidarė dvi ,,oficialios” poros: aš su Rimantu ir Donata su Domantu.

Savaitė pralėkė kaip tas Baltijos vėjas. Nieko blogo ar smerktino mes nedarėm, tai buvo nekaltas flirtas, dėl kurio mūsų naujiems garbintojams tekdavo miegoti net prieplaukoje po valtimi.

Rudenį, per garsiąsias spalio šventes nutarėme savo draugystę pratęsti. Kadangi mūsų bičiuliai buvo klaipėdiečiai, tad pasimatymą numatėme pusiaukelėje – Plungėje, kur mano draugė turėjo močiutę. Jau ten pajutau ypatingą dėmesį iš kito - ,,ne mano”- vaikino Domanto.

Tai buvo labai subtilios užuominos (,,turbūt Rimantui labiau pasisekė...”), kurios dar labiau kurstė mano moteriškas ambicijas. Prie užuominų prisidėjo ir nebylūs, tačiau iškalbingi žvilgsniai, prisilietimai prie mano rankos... Bet ,,oficialiai” mano vaikinas buvo kitas, todėl Domantas, matyt, neiškentęs situacijos dviprasmiškumo (naivu, tačiau prisiminkit – mums – tik po 16..., vaikinams – 18...), išvažiuoja, į ką Rimantas sureaguoja natūraliai:

- Domantas turi paną! Pas ją ir išvažiavo.

Mane tarsi užpylė emocijų lavina: nepasitenkinimas savimi, ambicijos, pyktis, net pavydas! Tačiau tuo metu, tai buvo tik emocijos, jausmų – dar ne.

Pavasarį mūsų bičiuliai buvo pašaukti į Sovietų armiją, ir todėl, kad buvo iš miesto prie jūros, pateko į karinį laivyną, kuris buvo dislokuotas kitame Didžiosios Rusijos krašte, o ten turėjo tarnauti tris metus (ne du, kaip įprasta). Rašė abu.

Iš pradžių tik apie kasdieninius tarnystės reikalus, bet netrukus Domantas atsiuntė laišką, kuris pretenduotų į romantiškiausio laiško konkurso finalą. Nenorėčiau dalintis man ypač brangiais žodžiais, bet buvau lyginama su Dievaite, kuri gyvena jo mintyse ir akyse...

Dabar keikiu save už savo tolimesnius žingsnius, bet aš iš jo pasityčiojau, uždraudžiau jam apie tai net užsiminti! Griežtai pareiškiau, kad mudu galim būti tik draugai. Jis susitaikė, tačiau karts nuo karto jo laiškuose įsiplieksdavo aistra... Buvau pritrenkta, kai vieną dieną, atidarius duris, pamačiau jį! Domantas, gavęs išsvajotų atostogų, atvažiavo pas mane! Kelios dienos, praleistos vaikščiojant po Vilnių, man buvo labai žavios, matyt dėl to, kad mano jausmai jau budo...

Po kelerių metų, kai mudu periodiškai susitikdavome, tačiau tik kaip draugai, ilsėjausi Palangoje. Jis, kaip geras draugas, pasibaigus mano atostogoms, parvežė mane su drauge (kita) iš Palangos į Klaipėdą, kur mudvi ketinom sėsti į Vilniaus autobusą. Staiga išgirstu griaustinį iš giedro dangaus: - Pasilik!- jo žodžiai ir žvilgsnis buvo maldaujantys.

Kur tau! Ką tik buvau pradėjusi dirbti ilgai išsvajotame darbe, todėl net negalėjau pagalvoti, kad sostinės sceną pakeisiu į pariferinį, ramų šeimyninį gyvenimą! Buvau iš tikrųjų supykusi! Ką jis gali man pasiūlyti? Intuityviai kilo poreikis keršyti, nors dabar jau net negaliu pasakyti už ką.

Po pusmečio, kai žmogus atvažiavo autobusu į Vilnių, pasveikinti mane gimtadienio proga, aš, suorganizavus išvyką į kaimo sodybą, sėdau į savo kito gerbėjo automobilį, igrūdus Domantą į jau ištekėjusios Donatos automobilį. Kažkodėl norėjau jį skaudinti. Ir man pavyko. Psichologai greičiausiai pasakytų, kad pykau ant situacijos dėl atstumo, kuris mus skiria, ant savęs ir jo, kad negalim tų kliūčių įveikti.

Mūsų kasmetiniai susitikimai vis retėjo. Kartą, kai mudu (jam atvykus į Vilnių) sėdėjom kavinėj, atsitiko jau ne griaustinis – taifūnas:

- Mano žmona laukiasi!

Vėliau bandė gelbėti situaciją, aiškindamasis, kad ir jam reikia šilumos, meilės, kurios aš nedaviau, kad jo žmona - gera moteris, kuri tiesiog užėjo pas jį ir… pasiliko.

Mano pyktis kiek atslūgo, sužinojus, kad ji – ne lietuvė, nes žinojau slavių poreikį emociškai prisirišti ir tarnauti vyrui. Kita vertus, ilgai sielvartaut ir neturėjau kada: sužinojau, kad manyje irgi gyvena seniai trokštamas kūdikis…

Dekretinių atostogų metu, kai mano mergytei buvo pusantrų metų, puoliau uždarbiauti vienoj reklamos agentūroj. Išvakarėse dienos, kai turėjo įvykti didžiulis mano organizuojamas renginys, sulaukiau skambučio iš Domanto, rytojaus dieną žadėjo būti Vilniuj. Prisimenu tą fizinę kančią, kad negalėsiu jo pamatyti kartu su nenugalimu troškimu jį apkabinti...

Mano šefė – nuostabi išeičių iš visų situacijų specialistė – pasiūlė jį pasiimti drauge. Taigi – didžiulė puota, vaidinimas, pirtis, alkoholis ir atsipalaidavimas po sėkmigai įvykusio renginio – visa tai mane padarė pavargusią ir pažeidžiamą. Nebegalėjau toliau laikyti savyje tos paslapties, kuri mane žlugdė emociškai.

Grįžę į Vilnių (pobūvis vyko Vilniaus rajone), saulei tekant mudu patraukėm pasivaikščioti po Vingio parką... Tada ir įvyko stebuklas - galų gale mudu pažinom vienas kitą. Buvo ypač gera jau vien dėl to, kad šitiek svajota, laukta, tikėtasi. Pasijutom, kaip paaugliai, ištrūkę iš tėvų priežiūros, pirmą kartą išbandydami uždraustą vaisių. O dar vėsus, drėgnas rytas ir ištuštėjęs parkas…Bei šiltas mylimo vyro glėbis…

Tokia mano vasaros romano istorija, kuri tęsiasi jau 22 metus. Ir – turiu prisipažinti – vienintelis tikras jausmas, kurio neužgožė nei laikas, nei atstumas, nei žmonės, kurie supa jį ar mane. O gal kaip tik dėl to, kad jo (to jausmo) nenuplovė indų plovikliai, nesusiurbė dulkių siurbliai, jis nesuvirė troškiniuose, neištirpo vaikiškuose rūpesčiuose, visada liks mano jausmų dėžutėje giliai paslėptas, bet itin brangus.

Epiloge galėčiau pridurti, kad pernai, kai su dukra poilsiavom Palangoje (su savo vyru išsiskyriau), buvom susitikę, bet tik trumpam, išgerti kavos. Vėliau SMS-u prisipažino, kad negali ramiai būti šalia manęs, nes bijo, kad neatsakys už savo veiksmus, o griauti šeimos negali…

Greta

Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (21)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (17)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (203)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Savame bute jaučiasi kaimynų įkaitu (6)

Nuo lubų besisunkiantis vanduo, kibirkščiuojantys laidai ir nuolatinė drėgmė jau tapo...

Užsiminė apie galimybę padėti mažiau uždirbantiems, dėl kurios iečių nelaužo jokia partija (70)

Politikai turėtų peštis ne dėl Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, o galvoti apie...

Atsibodo valdžios diskriminacija – renka parašus

Šiemet įsigaliojęs naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas jau kurį laiką neramino...

Beprasmė tragedija: pasaulio čempionas Rusijoje pateko į mirtinas muštynes (167)

Rusijos sporto bendruomenė sukrėsta: nuo patirtų sunkių galvos traumų Anapilin iškeliavo...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (3)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (271)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Kvapą gniaužiančios vestuvės: prabanga, 3 metrų šleifas ir seksualus nuotakos šokis (6)

Dainininkė, šokėja bei aktorė Rochelle Pangilinan ištekėjo už aktoriaus bei modelio Arthuro...