Susipažinome draugų vakarėlyje ir jau pirmą vakarą prisileidome vienas kitą labai arti. Greitai prasidėjo susitikimai iš pradžių draugų rate, atsirado abipusė simpatija vienas kitam. Prabėgus dviem savaitėms įvyko mūsų pirmasis pasimatymas, sekė antras, pirmasis bučinys ir prasidėjo mūsų santykiai.
Viskas buvo puiku, praleisdavome kartu kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro, įsimylėjome vienas kitą. Mūsų vakarai buvo nuostabūs, pokalbiai veikė kaip narkotikai. Kalbėjomės apie gyvenimą, apie vertybes, suprasdavome vienas kitą iš kelių žodžių, atrodydavo, jog pažinojom vienas kitą visą gyvenimą.
Viskas taip tyra, taip vaikiška, taip paslaptinga ir kartu žinoma. Prisipažinome, jog būsime vienas kitam pirmi, abu turėjom po kelis prieš tai buvusius vaikiškus santykius, tačiau be didelio artumo.
Jausmas visą tą laiką buvo pasakiškas. Stebinome vienas kitą mažais dalykėliais kiekvieną dieną, tačiau vasara ėjo į pabaigą, o tai reiškė, kad man reiks vykti į užsienį tęsti studijų. Prieš man išvykstant apsikeitėme mažomis dovanėlėmis, kurias ir dabar saugau, nes man jos labai brangios. Buvo sunku išsiskirti, buvo ašarų, sunkumo ant širdies, noro būti amžinai kartu.
Atvykus į Angliją dar padirbau daugiau negu mėnesį prieš studijas, kad užsidirbčiau truputį pinigėlių, nupirkau jai bilietą rudens atostogoms, kad atvyktų pas mane. Kiekvieną dieną kalbėdavom internetu, sunku būdavo, jei vienas iš mūsų negalėdavo.
Vieną dieną ji man pranešė, jog nori susitikti su buvusiuoju, kad jam atiduotų knygą, aš neprieštaravau, sutikau. Sekė dar vienas susitikimas, po to kitas, apie kurį iš karto žinojau, dar prieš jai pasakant iš to, kaip ji man rašė per internetą. Prisipažino, jog jis ją nuvežė savo mašina prie ežero pasišnekėti. Po šito ji jautėsi blogai, gailėjosi, prašė, kad atleisčiau, atleidau.
Prasidėjo krizė iš jos pusės, pradėjo dvejoti mūsų santykiais, aš ją nuolat palaikydavau, kalbėdavom apie santykius kiekvieną dieną, siunčiau atitinkamus psichologijos straipsnius, pats juos skaičiau.
Buvo sunku, ji nuolat sakydavo, kaip sunku, aš ramindavau, guosdavau, kalbėdavau apie mūsų nuostabius santykius, apie mūsų sielų pokalbius, apie svajones, kurios mus jungdavo (nuvažiuoti į Afriką norint padėt ten esantiems žmonėms, pakeliauti po pasaulį, apie amžiną ištikimybę, siekį padėti žmonėms).
Tuo metu man taip pat buvo sunku, bet stengdavausi neapkraut jos labiau. Kažkiek laiko praėjus apsikeitėme socialinio tinklo slaptažodžiais, suradau, kaip ji susirašinėjo su dar vienu buvusiuoju, su kuriuo prabuvo gal kelias savaites, suradau, kaip kvietė jį į pasimatymą, buvo sunku...
Pastebėjau, kaip kilo mano pavydas (iš pradžių jei jis ir buvo, tai nepastebimas, aš pasitikėjau savimi, o ji - atvirkščiai, nepasitikėjo ir karts nuo karto mane tikrindavo ir galvodavo, jog aš galiu ją įskaudint), kol galiausiai jis patapo paranojiškas, toks, jog negalėdavau jos išleisti į klubą, leisdavau tiktai retai, nuolat klausinėdavau, kur tuo metu yra.
Tada pats skaičiau psichologo patarimus, nenorėjau jos kankinti ir žudyti santykių, kovojau su savimi, stengiausi pozityviai nukreipti savo mintis. Atėjo tas momentas, kai ji atvyko pas mane, tačiau mano pavydas vis dar buvo didelis. Per tą laiką ieškojau prasmingų filmų, paveikiančių mąstymą, stengiausi ir jai parodyti, nes mačiau, jog aplinkinių kalbos ir būtis labai keičia ją ir aš galvoju, jog tai buvo bloga įtaka, nes ji dažnai gailėdavosi, ką padarė.
Stengdavausi rodyti pavyzdį, daryti tai, kas teikia džiaugsmo širdžiai, kas prasminga ir gera. Ji buvo labai laiminga per visas atostogas, stengėmės kiek įmanoma daugiau laiko praleisti kartu. Viskas buvo nuostabu, buvome išsiilgę vienas kito po tiek laiko.
Kartą paminėjo savo buvusį, tai man tuomet užkilo visos emocijos ir aš labai supykau, pasakiau, jog daugiau nenoriu apie jį nieko girdėti (labai pavydėjau). Atėjo laikas jai išvykti, kaip visada dovanojom vienas kitam mažyčių dovanėlių, raštelių apie meilę. Išvykimas sunkus kaip visada, širdis plyšta abiems, sunku vėl miegoti atskirai...
Kaip ir anksčiau, susirašinėjom ir kalbėjomės internetu. Praėjo kiek laiko, truputį susipykom, atsirado toks jos šeimos draugas, apie kurį ji man pasakodavo, kad jis geras žmogus ir kaip kenčia su savo drauge. Įvyko bendra šventė jos šeimos kartu su juo, kitą dieną pajaučiau, jog pasikeitė tai, kaip ji rašė, žinojau, jog kažkas yra, rašydavo taip, tarsi kankintųsi, norėtų kažką pasakyti, bet negali.
Nespaudžiau jos, nes žinau, jog kritika ar kažkas panašaus į tai ją labai atstumia ir po to ji užsisklendžia. Visi artimieji tai slėpė ir ją palaikė, o mane tarsi akmuo tai slėgė, nes jaučiau, galiausiai dėl mano šito jausmo dar labiau susipykom. Kalėdoms parvykau į Lietuvą, Kūčių vakarą paaiškėjo, jog ji su juo miegojo.
Nemanau, jog kažkas daugiau buvo, nes man ji pati pasakydavo, susitaikėm, džiaugiausi, jog galiausiai ji pati tai pasakė ir gailėjosi dėl to labai. Mūsų žiemos atostogos buvo šiltos, artimos, stebuklingos, turbūt geriausios mano gyvenime. Pasidovanojome vienas kitam mažytes dovanėles, bet pačias šilčiausias. Beveik visas atostogas paskyriau jai, palikdamas kelias dienas mokslams.
Priartėjo egzaminų metas, išvykau atgal. Viskas apsiramino iki tol, kol ji nebuvo pakviesta į vienas vestuves. Ten atsirado gerbėjas, jos palydovas per tas vestuves, kuris aiškiai norėjo kažko daugiau nei būti draugais (nors ji visada naiviai tikėdavo, jog visi vaikinai nori būti draugais).
Atėjo dar vienos vestuvės, atsirado nauja simpatija, apie kurį iš pradžių atsiliepė tik kaip apie draugą, automatiškai pašlijo mūsų santykiai. Galiausiai susitvarkiau su savo pavydu iki tokio lygio, kad galėčiau jį valdyti ir to neišreikšti.
Atėjo vasara, mes ir vėl buvome kartu, įvyko mūsų pirmas suartėjimas, mūsų pirmi kartai. Buvo nuostabu, papildėme vienas kitą, supratom ir be žodžių, išryškėjo minusai ir pliusai, nusprendėme kartu vykti į Angliją metams, aš turėjau pabaigti studijas, o ji norėjo padirbti. Norėjau, kad ji toliau čia mokytųsi, palaikiau dėl tokio sprendimo.
Prasidėjo maži buitiniai pykčiai, kurie peraugo į šaukimą vienas ant kito, jį pradėjo trankyti man per veidą tais momentais, aš ją stumdavau šalin, susitaikydavome, vėl viskas atrodydavo nuostabu. Ji dažnai kartodavo, kad trūksta pinigų ir šiaip būdavo sunkus šis klausimas.
Aš norėjau jai viską duoti, tad sugalvojau žaisti iš pinigų, pirmi mėnesiai nedavė pelno, domėjausi strategija, matematika, galiausiai tapau laimintis žaidėjas (per tą laiką, kai pralaimėjau, buvau ėmęs pinigų iš jos kortelės jai nežinant, po to ir su jos žinia).
Dėmesio trūkumas ir mano šitas nuslėpimas labai pablogino santykius, ji sakė nebegali manim pasitikėti, nors aš žinojau, kad tai blogai, bet galiausiai tapau laimintis žaidėjas ir galvojau, ką jai nupirksiu, ką dovanosiu, kur keliausim, kad ji jaustųsi laiminga. Ji atšalo, nebesidalindavo kasdieniniais išgyvenimais, aš stengiausi ištaisyti tai, kas blogai, bet betaisydamas tai vis naują problemą sukurdavau.
Prasidėjo jos kalbos, jog aš - ne vyras, jog vyrai taip nedaro, kurios labai žeidė, stengiausi jų giliai nepriimti, bet tai išlįsdavo ir būdavo, jog išliedavau tai, jog man sunku, kad ji taip sako. Ji pradėjo vis daugiau išeidinėti su bendradarbiais, o aš vis likdavau namie.
Galiausiai suradau žinutes, kaip ji vieną vadino meiliais žodeliais kaip ir jis ją. Vieną dieną nenakvojo namie ir visai neseniai pamačiau žinutes, kurioje jis rašė apie naktį, praleistą kartu.
Man buvo šokas, negalėjau patikėti (iš pradžių sakė, jog miegojo atskirame kambaryje su jo kambarioke). Galiausiai prisipažino, jog miegojo su juo, bučiavosi, lietėsi, bet daugiau nieko nebuvo, manau, viską išsakė. Aš sugebu greit supykt, greit viską išliet ir greit atleist, tad atleidau labai greit.
Šiuo momentu jaučiausi neutraliai, nežinau, ką daryti, mačiau, kad ji gailisi dėl to, verkė, negali man į akis žiūrėt. Aš noriu būti kartu, ji teikia sielai peno (mūsų pokalbiai apie gyvenimą būna iš visos širdies, nepakartojami, mums nereikia žodžių ir yra gera tylėti, gera liesti vienas kitą, ypač mėgaujamės ilgomis kelionėmis).
Aš jai kartoju, jog žinau, kad ji yra gera, tik kartais nepagalvoja ką daro ir aplinkiniai paveikia, ir dėl jos bijau, jog kas neįskaudintų. Aš pats esu išvaizdus ir protingas, tad jeigu reiktų - susirasčiau sau panelę, tik esmė tokia, jog nenoriu, bent jau šiuo momentu tai tikrai.
Ar verta dar tęsti santykius ir mėginti kažką daryti abiems, nes kiek aš suprantu, tai ji norėtų mane išsaugoti. Ar aš teisingai mąstau apie santykius, ar reikėjo jau seniai viską nutraukti ir nesikankinti ir ką manote apie tokius santykius? Ką galima būtų padaryti, norint juos pagerinti? Ar viskas pas mus atrodo labai beviltiška? Gal galėtumėte pasiūlyti kokios literatūros, kuri padėtų įsigilinti į iškylančias problemas?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KODĖL MES TOKIE PANAŠŪS IR TOKIE SKIRTINGI?
Man labai patinka jūsų lankstus ir jautrus elgesys, sugebėjimas viską atleisti, suprasti ir puoselėti santykius. Ne kiekvienas vaikinas galėtų tuo pasigirti jūsų situacijoje. Kitas tikrai viską mestų. O jūs siekiate santykius išsaugoti. Todėl jūsų istorija yra labai dramatiška, sukelianti emocinę įtampą.
Pažiūrėkime į ją iš tipologinės pusės. Psichologiniai tipai, kuriuos jūs sau ir draugei nustatėte, nevengia dramų bei emocinių protrūkių. Ta raidė „F“ keturių raidžių kombinacijoje reiškia, jog jūs abu pakankamai stipriai reaguojate į jausmus bei santykius, netgi jei reaguoti būtų neprotinga ir neracionalu.
Jūs tarsi sakote: „Aš tai darau ir taip jaučiuosi ne todėl, kad taip būtų verta daryti ir jaustis, o todėl tai ir verta daryti, kad ji taip jaučiasi ir aš taip jaučiuosi“. Jūs tiesiog negalite numoti ranka į ją, pavadinti ją „kekše“ ar „kvaiša“, nes jūs jos jausmus puikiai suvokiate su visais niuansais. Kartais net per atstumą.
Nes antra jūsų tipų raidė - „N“- reiškia intuiciją, todėl jūs abu nesunkiai be žodžių nujaučiate, ko galima iš kito laukti ir tikėtis. Todėl jums yra paprasčiau ne svarstyti, o veikti tinkamu momentu, ką jūs ir sugebate puikiai daryti. Ir suprantate vienas kitą be žodžių, ir vertybės jūsų panašios - abu esate humanitarai. Skirtumai prasideda ten, kur jūsų draugė yra „E“- ekstravertė, o jūs - „I“- intravertas.
Būdama esktravertė, jūsų draugė, deja, tiesiog negali likti jums absoliučiai ištikima. Ji gali to siekti, bet jai nelabai išeina. Ekstraverto pasaulėjauta persmelkta idėja „pasaulyje nereikia nieko išleisti iš rankų“, pasaulis užburia, o intuityvūs ekstravertai nuolat pajunta potencines galimybes, t.y. įdomias pažintis, daug žadančius nuotykius, perspektyvius projektus.
Kartais jie praranda save pasaulyje ir žmonėse, ypač jaunystėje. Sustoti jiems prie vieno dalyko tolygu „užsukti savo energijos čiaupą“, t.y. gyventi pusinį, suvaržytą gyvenimą. Tam tikra prasme jie nuolat „flirtuoja“ su pasauliu, visiškai neketindami megzti ten kažkokių rimtų santykių.
Todėl galima pasakyti, kad jūsų draugės pažintys ir nuotykiai įvyktų bet kokiu atveju, net jei jūs liktumėte su ja Lietuvoje. O jei neįvyktų, jei ji dvidešimties metų būdama susietų save vien su jumis, ji anksčiau ar vėliau imtų naujų pažinčių ilgėtis. Ir, žinoma, po jų ji save graužtų ir kaltintų. Žinoma, negalima nuimti nuo jos visos atsakomybės, tačiau jūs turite suprasti, kiek jai kainuotų ištikimybė jums. Palyginkite tai su savimi.
Jūs esate intravertas, ir jūsų tipo raidė- „I“. Intravertai sugeba atsispirti pasaulio pagundoms, jie labiau puoselėja santykius, netgi savotiškai „įsikimba“ į artimą žmogų. Jei santykiai su partneriu netenkina, jie partnerio nekeičia, o bando pakeisti santykius su juo. Arba prie jo tiesiog prisitaiko.
Pasaulis jiems irgi įdomus, tačiau fundamentalus jų siekis - ne užkariauti pasaulį, o išsaugoti save jame. Ir tai nėra kažkoks blogas egoistinį įgeidis. Juk intravertas gerokai jautresnis už ekstravertą. Jis priverstas reguliuoti savo kontaktus su pasauliu, vadovaudamasis idėja „neužlipti niekam ant kojos“.
Nepaisant to, kad jūs irgi esate intuitas, jūsų intuicija kitokia, intraversinė. Ji nukreipta į artimo žmogaus ir jūsų paties numatomą ateitį, tai tokia dažnai pasitvirtinanti nuojauta, kas ir kada gali įvykti. Pasiūlyti jums „spjauti į ją ir susirasti kitą“ jums netiktų tiek pat, kiek jūsų draugei netiktų „pačioje jaunystėje apsiribok šeimyniniu gyvenimu su juo“.
Ar lengva jums „pulti į nuotykius“? Ne, aš klausiu ne apie tai, ar jūs to norite, bet ar galite? Tarkime, jūs teoriškai ir sutiktumėte, kad tikrai jums reikėtų nutraukti santykius. Tačiau praktiškai jums tai būtų sunku padaryti. Tai štai - jūsų draugei tiek pat sunku būtų tapti jūsų ir tiktai jūsų. Kartais mums atrodo, kad kitas žmogus labai lengvai pasikeistų, užtenka jam tik kažko nedaryti, kas mums nepatinka. Gerai.
O jei aš jums pasiūlyčiau tuoj pat išeiti į gatvę ir garsiai uždainuoti? Iš principo - kodėl gi ne, bet juk nebūtų jums lengva ir paprasta tai padaryti? Tiek pat sunku kitam žmogui pradėti nedaryti kažko ar daryti tai, ko mes iš jo norime. Žinoma, jei jau situacija mus priremia, tai ir didžiausi intravertai būdami mes galime užgiedoti. Ir didžiausi ekstravertai būdami galime kažkiek išbūti uždaryti į narvą. Tačiau kiek laiko tai tęstųsi ir kiek jėgų mums tai kainuotų?
Jūs klausiate, ar galima pagerinti jūsų santykius. Manau, kad žodį „pagerinti“ geriau pakeisti žodžiu „auginti“. Kai kas auga savaime, be mūsų sąmoningų pastangų. Tarkime, įmanomas toks variantas. Santykiai jūsų su drauge ir toliau vystosi dramatiškai, prieštaringai. Dažnai juose vienas tampa priklausomas nuo kito - šiuo atveju jūs labiau priklausote nuo draugės, nei ji nuo jūsų: juk nevaikščiojate jūs pas kitas merginas? O ji susipažįsta. Ji tampa jūsų skolininkė.
Vystymosi eigoje jūs prieinate prie situacijos, kuomet svarstyklės „duodu - gaunu“ persveria į jūsų pusę. Tuomet jūs įgyjate taktinį pranašumą ir tampate situacijos šeimininku. Tarkime, jūs galite vengti jos, o ji jūsų ieško, siekia. Ji tampa nuo jūsų labiau priklausoma. Galų gale jūs susilyginate ir pradedate naują santykių etapą.
O sąmoningai vystyti santykius galima tuomet, kai mes gerai susipažįstame su vienas kito skirtumais. Pirmas žingsnis į tai – konfliktai. Nepaisant to, kad jie drumsčia idilišką „sielų harmoniją“, iš tiesų konfliktai parodo kiekvienam iš jūsų, kuo jūs kiekvienas tikite, kokie skirtumai yra jūsų įpročiuose, pažiūrose, temperamentuose. Kokie jūsų siekiai, interesai?
Čia visai patartina pasiskaityti literatūrą apie charakterio tipus ir jūs irgi apie tai klausiate. Klasikiniai veikalai šia tema - K. Leonhardo „Akcentuotos asmenybės“, Karlo Jungo „Charakterio tipai“, A. Augustinavičiūtės darbai apie socioniką, jums žinomas Mayer- Briggs testas ir aprašymai. Kai ką galima pasiskaityti lietuviškai www.socionika.lt.
Jūs užbaigiate savo laišką klausimu apie viltį. Santykiai, deja, neskirti tam, kad kažką mums žadėtų. Geriau neturėti jokių vilčių, nes viltys - apie tai, kas tik gali būti. O santykiai – ne tai, kas gali būti, o tai, kas yra šiandien. Mes galime tai suvokti, galime įvardyti, o galime užmerkti akis.
Jei mes labai blaiviai vertiname savo santykius, nebūtinai pasijuntame laimingi. Tačiau mes mažiau tikimės ir mažiau nusiviliame. Mes galime įvertinti, kuo kitas žmogus mus patraukė, ką tokio savo sieloje jis atnešė į mūsų gyvenimą, ir tuomet mes pasijuntame praturtėję - netgi jei santykius tenka nutraukti.
Praturtėti iš santykių neišeina lengvai. Lengvi santykiai narkotizuoja, užburia, gal todėl žmonės nesąmoningai sukelia konfliktus? Bet per konfliktus mes galų gale suprantame - jis atėjo į mūsų gyvenimą kaip tik todėl, kad yra kitoks. Ir tą kitoniškumą jis atnešė tam, kad mes arba juo pasinaudotumėme, arba įžiebtume tą patį savyje.
Tai - mūsų sielos praturtinimas, tik reikia išmokti taip žiūrėti į tai, kas mus skaudina ir yra nesuprantama.
Sėkmės jums einant šiuo keliu.
Pagarbiai
Olegas Lapinas
