Tolerancijos menas

 (38)
Tolerancija - sugebėjimas priimti žmogų tokį, koks jis yra, nesistengiant jo pakeisti. Tačiau ką daryti, jeigu kai kurios artimo žmogaus savybės ima neapsakomai erzinti? Kaip gerbti kito žmogaus sprendimus net tuomet, jei manome, kad jie neteisingi?
Kalbėti apie toleranciją geriau tuomet, kai susiduriame su kuo nors, ką sunku pakęsti. Pavyzdžiui, jūs važiuojate apytuščiame troleibuse. Ką čia toleruoti? O štai jei pilname troleibuse jus pastūmė… Reakcija priklausys nuo jūsų tolerancijos.

Laikraščiai ir televizija nuolat pasakoja mums vis tą pačią istoriją. Apie tai, kaip kas nors žiauriai pasielgė su kitu. Ir greitu laiku bus už tai nubaustas.

“Kaip tu jį pakenti?” – klausiate jūs draugės, gyvenančios kartu su labai sunkaus būdo ir rizikingo elgesio vyru.

O draugė, kiek sumišusi, atsako: ”Taigi, pakenčiu”. Ir nieko ji daugiau negali pasakyti. Tuomet jūs imate kelti hipotezes. Vienos iš jų yra ne palaikančios, o kiek smerkiančios. Pavyzdžiui, tokios:

Gal jai patinka kankintis ?
Gal ji turi kokios nors naudos iš to?
Gal ji savęs negerbia?

Jis ir ji

Šios hipotezės sutinkamos, tik labai užmaskuota forma, net kai kuriose psichologinėse teorijose. Kaip rašė vienas rašytojas, “mūsų laikais į kiekvieną geraširdišką sielos judesį žiūrima pro padidinamą stiklą, su įtarimu”.

Pavyzdžiui, senieji psichoanalitikai su įtarimu žiūrėdavo į toleranciją ir pakantumą. Ypač jei tokie jų klientai nelabai mokėjo pasirūpinti savimi. Analitikams vis atrodydavo, kad tai - paslėptas mazochizmas, savotiškas vaikiško psichoseksualinio vystymosi atgarsis.

Jų supratimu, sveikas žmogus - tai tas, kuris sugeba patirti malonumus. Tik ne bet kokius, o brandžius. Pavyzdžiui, malonumas iš kankinimosi - nelabai brandus. O malonumas iš lytinio akto - labiau.

Tokia garbinga moteris, kaip Ana Freud, manė, kad už tolerancijos ir pakantumo dažnai slypi agresija ir reiklumas. Jauti pakantumą, o pats pasąmoningai kaupi priešingus jausmus…

O štai jų palikuonys - humanistiniai psichologai, priešingai, kraštutinę tolerancijos formą - altruizmą - kaip syk laikė sveiko žmogaus požymiu. Kokia prasmė gyventi, jei gyveni tik su tuo, kas tave malonina? Žmogui būdinga aukotis, atsiduoti vardan ko nors kito. Taip gyvenimas tampa prasmingas. Aišku, jei šis pakantumas kitam žmogui tampa vergove … Čia jau net humanistai pripažindavo, kad tai - baimė būti nuoširdžiu. Ir pasakyti tiesiai: ”eik velniop.”

Taigi, kitos jūsų hipotezės yra labiau palaikančios, jose jaučiama simpatija:

Ji tiesiog auksinės širdies.
Ji turi angelišką kantrybę.
Jis dar turėtų pasidžiaugti, kad atsirado tokia… , kuri jį pakenčia.

Jis ir ji

Visumoje šios dvi hipotezės: ”pakęsti yra nenuoširdu” ir “pakęsti yra sveika” puikiai sugyvena kartu ne tik mūsų visuomenėje, bet ir mūsų sieloje. Juk mes esame prieštaringi.

Mūsų visuomenėje ir mūsų sieloje gyvena dvi jėgos - meilė ir teisingumas.

Tik vienu metu mumyse nugali meilė. Jos rezultatas - pakenčiame, leidžiame, taikomės su partnerio
Nenuoširdumu;
Nemandagumu;
Nešvarumu;
Nepunktualumu;
Neatsakingumu;
Kitokiu tikėjimu;
Kitokiu seksualumu;
Kitokiu būdu…

Kitu metu nugali teisingumas. Tuomet vadovaujamasi kitokiomis taisyklėmis:

Dantis už dantį;
Kaip jis tau, taip tu jam;
Tegul gauna tai, ką nusipelnęs;
Tegul pabūna tavo kailyje;
Tegul paragauja, ką tu patyrei;
Kas aš toks, po velnių?
Ko aš vis nusileidžiu?

Šios dvi jėgos iš tikrųjų rūpinasi mūsų, kaip asmenų, ir mūsų, kaip didelės grupės narių, išlikimu.

Jis ir ji

Teisingumas gina mus pačius. Jo logika maždaug tokia. “Jeigu aš nebūsiu teisingas, ir tik toleruosiu ir pakęsiu,- manęs išvis nebeliks. Mane suvalgys, nes būsiu per saldus. Netikite? Bet juk gamtoje taip jau yra… Pamenate, kai mes dar buvome maži žinduoliai, mus bandė suėsti tokie dideli dinozaurai?

Tai va. Ir nieko jūs man neįrodysite. Tvarka turi būti, o ne seilėti pokalbiai apie meilę. Aš jus stengsiuos padaryti tvirtais, kaip uola. Bangos muša į uolą, o jai ne motais. Nusišluostykite nosis ir būkite nepalaužiami, kaip uolos. Aš jus gyniau ir ginsiu. Aš viską pasakiau. Hau.”

Meilė gina mūsų visų, žmonių, grupę. Ji pakančiai išklauso teisingumą. Ir kai jis aprimsta, išeina į sceną. Meilė kalba kitaip. ”Jeigu aš būsiu per kartus, mane išspjaus. Na gerai, aš, kaip individas, išliksiu. Bet velniop man išlikti, jei aš niekam nebūsiu reikalingas.

O kiti žmonės juk tokie skirtingi. Taigi, teks susitaikyti su jų skirtumais, lanksčiai išsiriesti ir pasidaryti tokiais, kaip kiti žmonės. Suprantu teisingumo logiką, tik pagalvokite geriau. Niekas man negresia, jeigu aš esu tolerantiškas, kaip vanduo. Štai vanduo - jis priima tokią formą, kur jį įpils.

Ar vanduo susižeis, jeigu smogsi per vandens paviršių su ranka? Jis tiesiog kuriam laikui priims kitą formą. O vėliau liks toks, koks buvo. Mylėkime vienas kitą, nustokime beprasmiškai kovoti. Tuomet išnyks visi pavojai . Patikėkite manimi. I love you. Buč.”

Jis ir ji

Taigi, mes periodiškai esame apimami šių dviejų jausmų. Matyt, jie abu mums reikalingi. Ir gerai, kai jie savo laiku ir savo vietoje užima jiems skirtą poziciją mūsų viduje.

Ar galima dirbtinai sužadinti savyje teisingumą? Šis klausimas kyla tiems, kas “nemoka supykti”.

Vienas iš atvejų, kaip pabunda teisingumo jausmas - “paskutinis lašas”. Na jau tiek iškęsti jūs neįstengiate… Toliau nieko aiškinti nebereikia.

Ar galima išsiugdyti savyje toleranciją? Šį klausimą užduoda žmonės, kurie jaučia, jog nebegali taikytis su kito žmogaus įpročiais. Pakantumo jausmas auga lėčiau, nei teisingumas. Pavyzdžiui, kai stebi mus supantį pasaulį. Pasaulį, kurio dalimi mes esame.

Ar vanduo kovoja su valties irklais? O debesys? Ar jie konkuruoja tarpusavyje? Tolerancijos matas - mūsų reakcija į susidūrimą su kuo nors.

Užverskime laikraščius. Išjunkime televizorių. Nuvažiuokime į kaimą. Susidurkime su šieno kupeta. Tuomet atsigulkime ir pasižiūrėkime į debesis.

Olegas Lapinas

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Myli nemyli

Sėkmingus santykius gali lemti ir tėvų teiginiai, girdėti vaikystėje

Kai sakoma, kad berniukai neverkia, o geros mergaitės nepyksta, tai suprantama kaip nurodymai neturėti negatyvių jausmų – dėl tokio tėvų elgesio vaikas neišmoksta susitvarkyti su emocijomis.

Skyrybų istorijos: ką iš tiesų tenka patirti ir kaip nepalūžti? (40)

Statistika sukelia šoką: 40-50 proc. pirmų ir 60 proc. antrų santuokų baigiasi skyrybomis, o tai reiškia, kad kas antra prie altoriaus su išrinktuoju žengianti moteris išsiskirs.

Savo mylimajai vaikinas pasipiršo labai originaliu būdu (7)

Daugelis vaikinų suka galvą, kaip kuo originaliau pasipiršti savo širdies damai. Vitalijus nusprendė tai padaryti ore.

Dingo seksualinė trauka? Štai priežastys, kodėl taip nutiko (100)

Tenka pripažinti, kad kartais nepadeda nei jauki žvakių skleidžiama šviesa, nei romantiškai nuteikti turinti muzika, paprasčiausiai fiziniam artumui nėra nuotaikos. Svarbu suvokti, kad tai nėra blogai: aiškėja, kad yra normalu neturėti nuolatinio seksualinio geismo.

Išsiskyrė ir vėl ištekėjo už buvusio vyro: 4 moterų istorijos (35)

Pasitaiko atvejų, kai po išsiskyrimo ir vėl suartėjama. Būna ir taip, kad metų metus trunkanka sugrįžimų vienas pas kitą ir po jų sekančių išsiskyrimų virtinė. Kur kas rečiau pasitaiko variantų, kai santuokai suteikiamas antras šansas jau po įvykusių skyrybų.