Jaučiausi tarsi stebėdama, kaip teatro aktorių veidai sluoksnis po sluoksnio tepliojami grimu, kol natūralios raukšlės bei mimikos išnyksta įkūnijamo personažo kaukėje.
Iš kiekvieno teatro gali parsinešti idėjų ir minčių pamąstymui, gal net atpažinti save kai kuriuose personažuose, tačiau puikiai suvoki, kad nusileidus užuolaidai, vaidinimas baigsis. Aktoriai nusiims grimą ir trapioji Miegančioji gražuolė užsirūkys cigaretę, o bebaimį riterį suvaidinęs aktorius nekantraudamas lėks namo kepti rabarbarų pyrago. Gyvenimas verda už teatro durų. Ir jis visoks. Be scenarijaus ir grimo.
Tik paėmusi į rankas antrąją knygą, 1997 m išleistą Davido Deidos „The Way of the Superior Man“ susyk pasijutau įmesta į gyvenimą. Tikrą. Na gerai, ne absoliučiai tikrą, bet tokį, kuris artimas man ir kokį matau aplinkui. Tokį, kuriame ne grimas esmė.
Šiuolaikišką, su visais iš to išplaukiančiais niuansais ir iššūkiais, su atviru pripažinimu, kad šiandieniniai žmonės yra visokie, kiekvienas prisiimantis tiek moteriškų, tiek vyriškų vaidmenų arba bekaitaliojantys juos, priklausomai nuo gyvenamo etapo. Čia ne tiek akcentuojama lytis, kiek žmogus apskritai, kurio giliausiuose viduriuose gali būti labiau išreikštas arba moteriškumas, arba vyriškumas, sumišę su galybe kitai lyčiai priskiriamų atributų.
Tokiu būdu vyriškumo ir moteriškumo iššūkiai atsispindi ne tik Lietuvoje taip įprastam ryšiui tarp vyro ir moters, bet taip pat ir tarp tos pačios lyties porų, arba porų, kuriose moteris turi labiau išreikštą vyriškąją, tuo tarpu vyras – moteriškają pusę.
Būtent tas pripažinimas, kad vyrų ir moterų rolės nuolat kinta ir senuosius „tradicinius“ patarimus jau galima pradėti archyvuoti užleidžiant vietą naujiesiems, sužadino smalsumą tęsti pažintį su knyga.
Ir prisipažinsiu. Įsimylėjau. Tą virš pilkos vidutiniokų masės iškilusį vyrą, kuriuo autorius skatina būti.
Tą vyrą, kuris turi užtektinai smarvės atlaikyti moters emocijų audrą. Ne sprukti į savo olą burbtelint „grįšiu, kai bus su tavim, kaip su logiškai mąstančia būtybe, įmanoma pasikalbėti“, bet neriančiu į patį viesulo sūkurį, tam, kad savo meile akimirksniu numalšintų vėją. Nes dažnai, kai pykstam ar kai pačios nežinom, koks velnias apsėdo, mes norim vyro stiprybės ir meilės. Jei visada lieki su audra kovoti viena, kam ta papildoma burna prie stalo?
Vyrą, stojantį atvira krūtine prieš emocijų ir padrikų žodžių krušą, vyrą, kurio nereikia saugoti nuo krintančių pykčio ledukų, drąsiai galima vadinti stipriu. Lyderiu. Tokiam galima patikėti vadeles.
Įsimylėjau tą vyrą, kuris turi aiškiai sudėliotą gyvenimo beigi finansinio ir dvasinio augimo planą ir svarbiausia – aukštesnį tikslą, kurio siekia nepaliaujamai. Ir tas tikslas nėra moteris. Čia kaip su „verktiniais“: mano meilė ir pagarba vyrui, vietoje kilnaus tikslo prisidėti prie tėvynės saugumo besirenkančio saugų kampą namuose prie pečiaus, išgaruotų kaip acetonas nuo valomo mažojo piršo nago. Nes jei negali žavėtis ir didžiuotis savo vyru, tai yra ir mažiau dėmesio reikalaujančių pagalvėlių sofai papuošti.
Įsimylėjau vyrą, kuris būna čia ir dabar. Koncentruodamasis į einamąjį momentą bei gyvendamas sąmoningą dvasinį gyvenimą jis sugeba per trumpesnį laiką dalintis kokybiškesniu, pilnavertiškesniu ir todėl daug vertingesniu dėmesiu nei dienų dienas siūlydamas ilgas, tačiau tuščio dėmesio kupinas valandas. Nes jei buvimo kartu kulminacija yra n-tasis vakaras kombinuojant „24 valandas“ su alaus siurbčiojimu, tai dėmesio davimo skalėje pardavėjas Lidl'e moteriai tiek pat džiaugsmo pradeda teikti.
Įsimylėjau vyrą, kuris atvirai ir dosniai dalijasi meile. Tokį, kuris pripažįsta savo tamsiąją pusę ir netingi užkurti laukinį nevaržomą meilės kupiną chaosą miegamajame. Tokį, kuris mėgaujasi nesavanaudiškai suteikdamas savo moteriai ekstazę, kuris nepalieka kito pasirinkimo kaip tik visiškai ištirpti vyriškoje jėgoje. Nes jei tik šikt myžt – ir pasigirsta knarkimas, tai tos kelios atimtos minutės miego kitą dieną darbe baisiai erzina.
Įsimylėjau vyrą, kuris leidžia moteriškumui taškytis į visas puses. Kuris priima moters akimirkos laikinumą ir tai, kad iš Šiaurės polio per sekundę gali būti nublokštas į Pietų. Kaip taikliai dainuoja Meredith Brooks, mes moterys šiek tiek bitch, šiek tiek vaikai, šiek tiek mamos, šiek tiek nusidėjėlės bei šventosios. Ir taip norėtųsi nesigėdyti anei slėpti kurios nors pusės. Labiausiai ir patiko tai, kad šioje knygoje nėra skatinamas moteriškumo malšinimas tamsesnes dėmeles užglaistant storesniu špakliaus sluoksniu. Čia daug kalbama apie tai, kaip vyras savo veiksmais gali atskleisti moteriškas puses arba iškelti į paviršių vyriškąją pusę moteryje.
Sakysit: nu nieko sau norai... O kam dabar lengva?
Knyga „The way of the superior man“ grąžino ar tai nuo karščio, ar nuo prieš tai skaitytos knygos pridvisusią viltį, kad du žmonės, jei jie abu sąmoningai puoselėja santykius, gali sukurti kažką gero. Įdomus skaitinys tiek vyrams, tiek moterims. Beje, pats rašymo stilius labai konkretus, koncentruotas ir aiškus. Jokių šūdmaliavimų – tik 120 puslapių džiaugsmo moters fantazijai.
Po truputėlį dėliojuosi svajonių vyro paveikslo pagrindą. Prieš akis ryškiomis spalvomis liejasi vyro siluetas, dėl kurio labai norėčiau stengtis, kurio kompanijoje būtų saugu puoselėti moteriškąją pusę, jaučiant su vyriškąją dalimi jį susitvarkysiant patį.
Žymiai lengviau ieškoti, kai žinai ko ieškai!
