Londone viskas yra kiek kitaip, bet pabandyk, grįžus į Lietuvą aplankyt artimųjų, močiutei paaiškinti, kad neturi laiko šeimyniniam gyvenimui, teisybę pasakius, kartais neturi laiko net pati sau.
Jaunesnė karta ir Lietuvoje jau mąsto kiek kitaip, nebeskuba tuoktis vos sulaukę dvidešimties, tačiau kad ir kaip tai skambėtų absurdiškai, artėjant prie trisdešimties, nori nenori tau yra priklijuojama vienišiaus - senmergės ar senbernio etiketė.
Londone, mieste, kur žmonės dirba labai daug, visi susikoncentravę į karjerą, tuoktis daug vėliau darosi įprasta ir savaime suprantama. Argi ne dėl to Londonas ir vadinamas vienišų širdžių miestu?
Keisčiausia, kad toks gyvenimo būdas šiame mieste yra priimtinas, žmonės net nenori kažkam įsipareigoti ir veltis į ilgalaikes draugystes, nes suvokia, kad tada tektų rinktis ir daug ką aukoti. Gi daug patogiau yra turėti kažką pašonėj, kai to užsimanai arba kai tiesiog atrandi tam kažkam laiko.
Taip, Londone žmonės už neįpareigojančius santykius, bet to močiutėms Lietuvoje turbūt geriau irgi nesakyti… Santykiai, draugystė yra darbas, reikalaujantis labai daug laiko ir pastangų, o jaunam žmogui, dirbančiam daug ir bandančiam susikurti tvirtesnį pagrindą po kojomis, tai savotiška prabanga, kurios kurį laiką negali sau leisti.
Žvelgiant iš trisdešimties sulaukusios ir netekėjusios merginos varpinės, galėčiau pasakyti, kad ieškojimas savo žmogaus yra labai varginantis procesas. Kažkada mano draugė pasakė, kad tenka išbučiuoti daug varlių, kol sutinki savo princą, tačiau niekada negalvojau, kad tarp tų varlių bus tiek daug rupūžių..
Tai kur gi slepiasi tie žavūs ir dėmesio verti princai? Susidaro įspūdis, kad sėkmingai Londone karjerą darantis vyras apie šeimą arba bent jau nuolatinę partnerę pradeda galvoti tik artėjant link keturiasdešimties.
Turbūt ne vienas iš mūsų išbandėme internetines pažintis. Aš seniau buvau labai sarkastiška ir tik juokdavausi iš to, bet kuo toliau, tuo labiau pradedu galvoti, kad tai labai normalus būdas susipažinti darboholikams, neturintiems laiko kiekvieną vakarą sėdėti baruose ar kitose „medžioklės“ vietose.
Tačiau ir vėl, ko žmonės dažniausiai tikisi iš internetinių pažinčių - ogi neįpareigojančių santykių. Teisingiau, bent jau dauguma vyrų ten yra būtent dėl šios priežasties. Moterys, pripažinkime, kad ir kokios bebūtų užkietėjusios karjeristės, kai kalba pasisuka apie meilės reikalus, kartais tampa naiviomis mergaitėmis, vis dar tikinčiomis pasakomis ir laiminga jų pabaiga.
Deja, realybė tokia, kad pasakoms mes jau per didelės ir princų era baigėsi. Visi tie gražiai suokiantys ir pasaulį po kojomis žadantys patiesti žavuoliai nori ne ko kito, o tik kuo greičiau įsitempti į lovą.
Anglijoj paskutiniu metu labai išpopuliarėjo išmaniųjų telefonų programėlė “Tinder”. Taigi įdėjau pačią gražiausią savo nuotrauką ir pradėjau Misterio Šauniojo paieškas. Iš pradžių viską priėmiau pakankamai rimtai, bet perpratusi žaidimo taisykles, ėmiau žaisti ir aš. Kadangi nesu linkusi į ilgus susirašinėjimus ir šiaip mėgstu konkretumą, jei ilgai nesulaukdavau kvietimo - pati pasiūlydavau susitikti kavos.
Pirmas, su kuriuo susitikau - Kanados italas, kurio brolis vedęs lietuvaitę. Aš nesiplėtosiu apie vaikinų užimamas pareigas - visi jie dirbantys taip vadinamam London City ir jei ne bankininkai, tai bent jau kažkas labai arti to, amžiaus intervalas - nuo 30 iki 38. Taigi, Kanados italas..
Turėčiau pasakyti, kad pakankamai normalus vaikinas. Su juo susitikau turbūt kokius tris kartus, bet taip ir nesupratau iki galo: ar jisai savyje pasimetęs gėjus, ar tiesiog šiaip plastiškų judesių ir savo nuomonę labai jau moteriškom temom turintis vyras. Bet kokiu atveju, bendraut malonu, bet jokios chemijos tikrai nerasta. Ir, teisybę pasakius, labai daug tokių buvo, su kuriais susitikus jausdavaisi kaip darbo pokalbyje.
Kitas kiek įdomesnis atvejis - susitikimas su italu, kuris Londone gyvena jau apie dešimt metų ir, sakyčiau, kiek kitoks nei tradiciniai italai – ne taip greit apipilantis komplimentais ir kiek santūresnis. O gal tiesiog labai gerai pažįstantis moteris. Kaip jis pats sakė - jaučia silpnybę Rytų Europos moterims ir pažįsta jų tikrai ne vieną ir ne dvi. Tačiau šarmas ir charizma vis dar išlikę itališki bruožai, taip pat kaip ir prisirišimas prie mamos.
Sakytume, kas gi čia blogo, jei vyras gerbia savo mamą, bet italai gi visame pasaulyje yra žinomi kaip “mamyčiukai”. Nepaisant visko, jis buvo pakankamai žavingas, deja, kitą dieną sulaukiau žinutes, kad jis nėra tas, kurio aš ieškau, viskas, ką jis man gali pasiūlyti - neįpareigojančius santykius...
Atsižvelgiant į mano išvadas, būtų galima bandyti ir tikėtis, gal kažkas gero gausis iš tų neįpareigojančių santykių, bet kai jis užsiminė, kad jam patenkinti reikia mažiausiai penkių moterų, net nedvejojusi tokias mintis atmečiau.
Sekantis susitikimų sąraše buvo anglas. Nežinau kodėl, bet šitas pasirodė rimčiausiais ir patikimiausias, kaip vėliau paaiškės, labai klydau. Po smagaus pokalbio apie viską ir apie nieką, iš ryto ir vėl gavau žinutę, kad esu labai žavinga moteris, kad jis kvailys tai sakydamas, bet šiuo metu neturi laiko niekam kitam - tik darbui.
Pasijutau kažkaip labai keistai... Antras vyras iš eilės pasako kažką panašaus. Po kiek laiko įsisukau į rutiną ir šita istorija pasimiršo, kol vieną gražią sekmadienio popietę su drauge išvažiavau pasivaikščioti po Greenwich parką.
Ir ką gi jūs manot? Man prieš akis iškyla labai gražus ir idiliškas šeimos portretas: mano rimtasis ir patikimasis anglas suka ant rankų turbūt kokių trejų - ketverių metų berniuką, o šalia eina besišypsanti žmona. Aš jau nebekalbu apie tai, kad tik aš turiu neeilinių sugebėjimų būti tinkamoj vietoj, tinkamu laiku, vis dėlto Londonas ne Vilnius ar Kaunas...
Kaip susipažinus su žmogumi tikėti, kad jis tikrai sako tiesą?
Bandant įžvelgti kažką gero šitoj situacijoj: jei aš būčiau ir pati, kaip dauguma merginų, Londone pakibus jam ant kaklo ir siūlius važiuot pas mane į namus - jis turbūt būtų rankom suplojęs ir net nesvarstęs atmetimo galimybės. Bet kadangi aš labai konkrečiai pasakiau, kad vienkartinių nuotykių neieškau ir tikrai esu verta daug daugiau nei tai, turbūt ir pats susivokė negerai darantis... Gal vis dėl to ne toks jau ir sugadintas, belieka tikėtis, kad aš vienintelė, su kuria jis susitiko...
Po viso šito dar atsargiau atsirinkdavau ne tik su kuo susitikt, bet su kuo apskritai ir kalbėt. Sulaukus pasiūlymo susitikti viešbučio bare pokalbio su pašnekovu net nesivargindavau palaikyt. Beje, manau, kad dabar nustebsit - labai tiesmukiškų pasiūlymų teko sulaukti net ir iš lietuvaičių. Nors ne tiek ir daug jų naudojasi Tinder'iu, kaip matot, gražiai atsiliept ir apie pastaruosius negaliu.
Nemeluosiu, teko susitikus pamatyt ir kad žmogus atrodo visiškai kitaip nei nuotraukose, ir įsitikint, kad vyrai gali daug prikalbėt - juk moterys myli ausimis. Jei tu nori girdėt, kad jis ieško rimtų santykių - jis būtent tai ir pasakys. Kartais tikslas pateisina priemones. O žinot, jei vyro tikslas - lova, priemonės gali būt pačios įvairiausios ir netikėčiausios. Viena supratau, nesvarbu kur - sutikti savo žmogų yra sunku...
Kažkaip visas šitas savotiškas tyrimas privertė susimąstyti, kaip per dešimtmetį viskas pasikeitė.
Seniau draugystės ir santykiai rutuliodavosi palaipsniui ir viskam ateidavo savas laikas, dabar - peršokamos kelios pakopos, išbraukiama romantika ir žmogaus pažinimas, pereinama iš karto prie fizinio pažinimo. O juk mes, moterys, taip mėgstam, kai vyrai su mumis elgiasi lyg užsidėję baltas pirštines, kviečia romantiškos vakarienės, galantiškai bučiuoja ranką... Nors gal ir nereikėtų stebėtis, koks Londone gyvenimo ritmas, tokiu greičiu žmonės ir gyvena.
Lietuvoje mes buvome įpratę gyventi pagal visuomenės nustatytas taisykles ir dauguma norėjome tilpti į tuos apibrėžtus rėmus, nes visi gi žinom, kaip tėvynėje nemėgsta tų kiek kitokių žmonių.
Pagyvenus čia supratau, kad visos taisyklės yra tik savęs ribojimui. Visai nesvarbu, ką kaimynai ar giminės kalba - ne jie gi gyvena tavo gyvenimą. Etikečių klijavimas yra atgyvena ir neturinčių ką veikti žmonių pomėgis, argi ne svarbiausia yra, kaip pats jautiesi?
Kiek blogiau, jei sulaukus trisdešimties, pati prisiklijuoji vieną iš tų etikečių ir priskiri save prie beviltiškų ir nurašytų senmergių, bet jei gyveni ir mėgaujiesi savo gyvenimu, viskas ateina savo laiku.
Ir tiktai tu gali nuspręsti, kada tas laikas ateina. Tik suvokusi, kad netgi būti trisdešimties ir netekėjusiai nėra blogai ir kad dėl to nesi nei kiek prastesnė, priversi savo drauges, besilaukiančios antros ar trečios atžalos, pavydėti, kad jos gyvenimo taip ir nepamatė.
