Galų gale noriu apsikabinti žmogų ir ramiai užmigti. Bijau likti viena namie, man darosi negera, baisu, žodžiu, jaučiuosi pasimetusi. Nors žinau, jog bet kuriuo metu galiu paskambinti draugui, draugei ir jis/ji ateis pas mane, tačiau nenoriu bet ko, tik „savo“ žmogaus.
Jau 3 metus bendrauju su žmogumi, kuris man iš pat pradžių nepatiko, o bendravimas tęsėsi vien dėl smalsumo. Tačiau tęsiasi ligi šiol ir aš nesugebu šių santykių nutraukti, nors jaučiu, matau, jog krentu į duobę.
Jis 10-čia metų vyresnis, nuolat mane kritikuoja, bando perauklėti, jei aš džiaugiuosi, jis būtinai primins man apie mano trūkumus, daugmaž nėra čia ko džiaugtis,tu turi daug neišspręstų problemų. O aš noriu džiaugtis, kad ir dėl smulkmenų, noriu būti gera, padėti kitiems, mylėti, tobulėti.
Mūsų požiūriai ir mąstymas nesutampa, Nežinau kodėl, tačiau viską, ką jis man sako, darau atvirkščiai. Nenoriu jo klausyti ir būti panaši į jį. Tačiau esu priklausoma nuo jo, kai supykstu, nebendrauju kelias dienas, neatrašau, neatsiliepiu į įkyrius skambučius, vis tiek nuolat galvoju apie jį. Nors kartu būti nenoriu. O jis ramybėje nepalieka, jokio išdidumo, bendrauju su vaikinais, atvirai sakau, jog mylėjausi su tuo ar anuo, o jam vienodai. Sako, jog saugo mane, nori išmokyti gyventi, nors man to nereikia. Pavargau pati nuo savęs, susipainiojau.
Anksčiau buvau kitokia, aktyvi, net neturėjau laiko galvoti, tiesiog dariau tai, kas man patinka ir buvau laiminga, jaučiau tėvų pasididžiavimą ir aplinkinių žavėjimąsi. Prieš 10 metų buvau motyvuota padėti tėvams, turėti viską, ko tuo metu neturėjau, keliauti, bendrauti su įdomiais žmonėmis, semtis žinių. O dabar...Jaučiuosi nusivylusi, pakako kelių sunkesnių išbandymų ir aš palūžau, nusivyliau, ir dabar negyvenu (nebent praeitimi), nesijaučiu bejėgė, tačiau prasmės nerandu.
Jaučiu, kad kalnus nuversti galiu, tačiau nieko nenoriu. Apatija? Depresija? Kaip atsigauti? Man jau 29, o savo tvirtos nuomonės neturiu nė vienu klausimu, esu linkusi išklausyti, patarti, tačiau nenurodinėti. Manau, jog nėra vienos tiesos, kiekviena situacija ar aplinkybė turi daugybę niuansų, ir kai pradedi į viską gilintis... pamiršti apie save.
Žodžiu labai norėčiau vėl džiaugtis gyvenimu, mokytis, skaityti, sportuoti, sutikti artimą žmogų, sukurti šeimą, būti pavyzdžiu savo vaikui, tačiau iš kur semtis stiprybės?
Pataria individualiosios psichologijos analitikas Viktoras Šapurovas:
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Tai įgimtas noras. Žymus psichologas Alfredas Adleris išskyrė 3 įgimtus gyvenimo tikslus:
1.Siekimas realizuotis darbinėje veikloje ir tuo džiaugtis
2.Noras džiaugtis artumu su sutuoktiniu, partneriu
3.Noras džiaugtis sėkmingais santykiais su giminaičiais, draugais, bendradarbiais.
Taigi, šio laiško herojės norai yra visai suprantami. Kitas dalykas, kas čia vyksta. Santykiai su tuo vyru įklampino ilgam. Tai reiškia, kad yra stiprios pasąmoningos jėgos, kurios neleidžia pasitraukti iš jų. Santykiai su tuo vyresniu vyru matyt panašūs į paauglės maištavimą prieš tėvus. Laiške minima,kad tėvai linkę didžiuotis savo dukra. Tai gali reikšti, kad jie kėlė jai nemažai reikalavimų. Tėvų didžiavimasis savo vaiku yra šiaip geras dalykas. Klausimas, kas už jo slypi.
Neretai tėvai sukrauna savo svajones, neįgyvendintus siekius vaikui. Normalu linkėti savo vaikui gerų dalykų, tačiau dar svarbiau yra pamatyti vaike jo tikrus gabumus ir padėti jam susivokti savo noruose neprimetant tėvų valios.
O ką gi galima pamatyti šioje poroje? Vyras kaip tėvas vis kritikuoja, vis mokina, o ji kaip neklusnioji dukra vis priešinasi, skaudina, įrodinėja, kad jis neteisus. Ir abu nenori trauktis iš to žaidimo, nors jis žaloja abu.
Toks abiejų elgesys yra destrukcinis, griaunamasis; jis jokiu būdu neveda į laimingos poros sukūrimą. Netgi stumia ją į kitų vyrų lovas, kas verčia nusivilti savimi, kelia pavojų sveikatai, padidina neplanuoto pastojimo tikimybę. Mergina, atrodo, vis labiau „susitepa“, kad būtų dar labiau kritikuojama ir tuo pat metu įrodinėja, kad ji viską gali, kad ji nugali.
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
