Pirmo kurso vidury susipažinau su vaikinu – jis taip pat lietuvis (tik užaugęs Anglijoje), mokėsi psichologiją, tik kai aš buvau I kurse, jis jau buvo paskutiniam... Susipažinom mokslinėj aplinkoj, per psichologijos kursą.
Mūsų pažintis užsimezgė, radom daug ką bendra: kalba, specialybė, pomėgiai… Pradėjome susitikinėti kas dieną, viskas buvo nuostabu, mes vis labiau suartėjom ir jautėm šiltesnį ryšį. Deja, nežinau kas pasikeitė mūsų santykiuose, jog tapau labai įtari, nepasitikinti, nors tam nebuvo priežasties.. Na, gal buvo priežastis – tai, jog jis gan uždaras žmogus, nesidalindavo labai apie ką mąsto, ką veiks ir pan. Truputį buvo paslaptingas, gal tai lėmė mano tokį pasikeitimą.
Pradėjom labai dažnai pyktis, norėjau jį lyg ir valdyti, kad darytų kaip aš noriu, o jei jis atsisako, kaip aš noriu – jaučiausi labai įskaudinta, galėjau iš patalų neišlipti visą dieną ir tik verkti..
Tai pradėjo mane varginti… O jis irgi principingas žmogus – retai kada atsiprašys ar pirmas paskambins… Visada aš buvau toji santykių „atkūrėja“, man buvo skaudu, jog atrodo, kad jam niekas nerūpi ir nesiruošia pirmas parodyti iniciatyvą… Mūsų santykiai buvo tokie – negalim nei kartu normaliai būti, nei išsiskirti visiškai.. Tampėmės kaip šuo su kate… Galiausiai, po daugumos barnių, dėl mano išsigalvotų įtarinėjimų arba mano tų vaikiškų “kaprizų”, kad jis nedaro kažko pagal mane, aš labai pavargau, išsekau ir suplanavau viena pati išvažiuoti visai vasarai (4 men) dirbti į Graikiją.
Vasara, geras oras, kiek laisviau jaučiausi, apie jį daug negalvojau… Tik reikėjo sugrįžti atgal į mokslus – viskas sugrįžo… Prisiminimai, gatvelės, kur kartu vaikščiojom ir pan… Neištvėriau ir susisiekiau su juo… Jis dabar gyvena kitame mieste, ne tam pačiam kur mokėmės… Jis man pasakė, kad jis labai jaučiasi įskaudintas, kad išvažiavau ir nutraukiau ryšį (nes dažniausiai, kai išvažiuodavau ir į Lietuvą atostogų, vengdavau su juo bendrauti kažkodėl, gal tiesiog per sunku buvo per atstumą bendrauti, būdavau šalta, pavydi dėl visko, ir nuspręsdavau tiesiog visai nebendrauti iki kol grįšiu atgal). Susitikom vieną kartą, antrą… Lyg ir sušilo jis – pats nori susitikti savaitgaliais (nes gyvena kitam mieste)… Bet kai paklausiu jo kur mūsų santykiai veda? Ar galim kažko tikėtis? Nes man šie metai paskutiniai, ir aš turiu nuspręsti ką daryti: ar išvykti iš čia (nes jei ne Jis, aš čia nepasilikčiau). Jis atsako, jog „tavimi negaliu tikėti, negaliu tikėti, kad čia pasiliksi, kaip padarei su Graikija, arba kai išvažiuoji į Lietuvą ir dingsti”. Bet tuo pačiu, iš kitos pusės, jis labai šiltai elgiasi kai susitinkam…
Mane vargina ši nežinia – aš noriu arba visko, arba nieko… Kai sakau gal tiesiog išsiskirkim? Jis pasako “ai nenusišnekėk”, kai bandau kalbėti apie mus – jis vengia, nenori. Net bijau prasižioti apie mus, nes atsakys ką nors grubiai.
Vakar kalbėjome telefonu, vėl jo klausiau, tai ar mūsų santykiai eina kažko link, ar tikėtis man kažko iš mūsų santykių? Jis atsakė, kad “nieko nežinau”. O tada trūko mano kantrybė ir mečiau susinervinus telefoną į sieną. Jis dabar nebeveikia.
Nežinau kas su manimi darosi, kodėl noriu iš jo „visko arba nieko?“ Jei negaunu „visko“ – jaučiuosi įskaudinta, jei negaunu „nieko“, kai būnam mano iniciatyva „išsiskyrę“, pati pirma jam puolu rašyti ar skambinti. Norėčiau tvirto patarimo ar nuomonės, kaip tiesiog ramiai gyventi, per daug to nesureikšminus? Man gal sunku žinoti tai, jog mes dabar susitikinėjam, o šie santykiai niekur neveda ir man mokslus baigus reikės išvažiuoti iš čia. Kankina milijonai emocijų, drasko iš vidaus ir nerandu ramybės.
Atsako Psichologė Oksana Čekavičienė:Sveika Aurėja, iš Jūsų laiško suprantu, kad su partnerių santykius palaikote trečius ar ketvirtus metus, nuo jūsų pažinties dienos tarpusavio bendravimas pasikeitė iš pasakiškai gražaus (radom daug ką bendro: kalba, specialybe, pomėgiai… Pradėjome susitikinėti kas diena, viskas buvo nuostabu, mes vis labiau suartėjom ir jautėm šiltesnį ryšį) į pilną nesusipratimų ir konfliktų (Deja, nežinau kas pasikeitę mūsų santykiuose jog tapau labai įtarinėjanti, nepasitikinti, nors tam nebuvo priežasties..).
Iš to ką rašote lengvai galima pastebėti, kad esate šiek tiek skirtingi žmonės pagal savo temperamentą ir charakterį nors pažinties pradžioje jumis labai stipriai jungė bendriniai dalykai ir pomėgiai. Draugas labiau uždaras – intravertiškas, o jus labiau bendraujanti, pasaulietiška – ekstravertiška. Be to yra lyčių skirtumai, kadangi studijuojate psichologiją pravartu būtu pasidomėti šiuo klausimų, daug atsakymų sau galite rasti knygoje John Gray, „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“.
Kaip ir kiekvieni santykiai turi vienokią ar kitokią pradžią ir pabaigą. Taigi pradžioje meilės ryšys partnerystėje prasideda tarsi įsimylėjėliai vienas ir kitą žiūrėtu pro rožinius akinius, nebūna drąsu reikalauti, parodyti savąjį tikrąjį „Aš“, labiau pastebime tą gražią tikrovę, stengiantis jos nesugadinti, neiškreipti. Tuomet viskas atrodo tobula – vienas kito neerziname, fizinė trauka stipri ir vis labiau lyg tampame artimesni vienas kitam. Viskas būtų teisinga jeigu tai būtų pasaka – „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai..“, bet tikro gyvenimo realybė visai kita – kuo labiau pažįstame vienas kitą, tuo labiau tampame atviresni ir parodome ne tik savo privalumus, bet ir trūkumus. Ir jeigu tie trūkumai tokie, kad galima vienam prie kito prisitaikyti ir jie nežaloja partnerio kaip asmenybės tuomet sugyventi vienas su kitu lyg ir galėtume. Tai dažna dilema poros santykiuose ir vieną dieną tenka spręsti: „Ar sugebėsiu priimti tą kitą žmogų, ar sugebės mane priimti tokį koks esu?“, „Ar galėsime dėl savo skirtumu išlikti kartu?“
Partnerystėje yra svarbu tiek bičiulystė, tiek intymus artumas. Tai sudaro partnerių bendrą gyvenimą. Pas jumis panašu į tai, kad santykius palaiko stipri fizinė trauka (kaip labiau pasiilgstate vienas kito, susitinkate), bet tik ne rūpestis ir pagalba vienas kitam, o tuo labiau dažni barniai žymiai pablogina jūsų tarpusavio bendravimą. Gyventi šalia vienas kito ir vienas kitam ir yra ta tikroji visapusiška laimė, neapsiribojanti lytiniais pojūčiais.
Jūs lyg ir norite artumo su mylimu žmogumi, bet tuo pačiu jį ir atstumiate (Dažniausiai kai išvažiuodavau i Lietuva atostogų, vengdavau su juo bendrauti kažkodėl, gal tiesiog per sunku buvo per atstumą bendrauti, būdavau salta, pavydi dėl visko, ir nuspręsdavau tiesiog visai nebendrauti iki kol grįsiu atgal), pati susikurdavote sau pasiteisinimų nebendrauti neva dėl atstumo, o iš tikrųjų tai juk pabėgimas nuo santykių ir jų vystymosi stabdymas. O gal tai nevykęs bandymas provokuoti partnerį dėl didesnio dėmesio sau, kadangi rašote, kad dažniausiai esate santykių atkūrimo iniciatorė ir norėtumėte, kad jisai taip elgtųsi kaip jus norite?
Rašote, kad esate nepagrįstai įtari, reikalaujanti visko pagal jus. Tuo pačiu varžote ne tik save, bet ir savo partnerį. Jeigu ką kartą nusprendėte, tai laikotės savo sprendimų, nesvarbu kaip jie veiks tą kitą žmogų, jums nėra lengva pripažinti partnerį lygiateisiu; labiau linkstate į vertikalią tvarką: viršuje arba apačioje, būti kūjų ar priekalų jums atrodo kaip neišvengiamas „arba-arba“ – o jau kas norėtu būti priekalu?
Panašu į tai, kad santykiai su partneriu jums lengvai tampa lyg kova dėl pranašumo. Partneriu tarsi bandote pateikti jums protingai atrodančius pasiūlymus, nustatyti taisykles kurių turėtumėte laikytis. Ir jeigu jų laikysiesi tai bus „viskas“, o jei ne tai „nieko“. Užuot gyvai diskutavus, užuot abipusiškai davus ir ėmus, tada tėra tik sąlygos ir nurodymai, kaip partneris turi elgtis. Ar jums tai patiktu jeigu tai daroma būtu iš jūsų draugo pusės?
Jūs užduodate sau klausimą „Ką toliau daryti su šiais santykiais?“, klausiau draugo – „Ar mūsų santykiai eina kažko link, ar tikėtis man kažko iš mūsų?“ Jūs ir čia tikitės atsakymo „taip“ arba „ne“, neleidžiate savaime vystytis įvykiams. Labai dažnai „spaudžiami“ vyrai išsigąsta, pasišalina. Taigi kuo labiau „spausite“ tuo labiau tikėtina, kad jums reikalingo atsakymo nesulauksite. Ir klausimas ko jus norite, nes apie tai nerašote, draugystės, gyvenimo kartu ar santuokos? Nes tai irgi daug ką atskleistu dėl tolimesnių santykių perspektyvos.
Apibendrinat šią jūsų santykių temą pastebimas tiek jūsų, tiek draugo neapsisprendimas ir vienas kito tarsi „vedžiojimas už nosies“, neprieinant abipusio sutarimo dėl to kas esate vienas kitam, kiek esate svarbus vienas kitam.
Svarbu vienas kitam pažinti save, suprasti draugystės teikiamą džiaugsmą. Pastaruoju klausimu gali padėti toks metodas: susirašykite ant lapo po kiekviena iš šių duotų temų kuo daugiau apie tai: 1) kas mane džiugina partnerystėje ir 2) kas mane liūdina partnerystėje, pamatysite aiškiau situaciją. Surašykite atskirai draugas ir jus savo lape ir galite padiskutuoti dėl šių dalykų be pykčio ir ambicijų. Matysite ko daugiau turite privalumų ar trūkumų jūsų draugystėje. Tai tik patarimas, kuris gali atverti šiek tiek akys, bet neišspręs ilgalaikės problemos.
Laišku sudėtinga išspręsti susiklosčiusią santykių problemą, todėl pravartu būtu kreiptis pagalbos į psichologą.
Sėkmės!