Daugelį draudimų sekso srityje užklojo užmaršties dulkės ir mes daugiau neprivalome niekam teikti ataskaitų apie savo intymų gyvenimą. Šiuolaikinė civilizacija kūną vertina kaip tam tikrą aparatą, leidžiantį nesibaigiančius pojūčių eksperimentus.
Atrodytų, turime visas sąlygas seksualumui sužydėti. Vis dėlto mes dažnai pamirštame, kad nei praeityje, nei dabar seksualiniai santykiai nėra suvedami į akrobatiką dviese. Už glamonių ir pozų slepiasi mūsų jausmai, emocijos bei fantazijos. Mes galime jas slopinti, ignoruoti, sutaurinti ar laikyti šventu dalyku - visa tai sujungia porą į visumą ir verčia gyventi jų ritmu.
Kai kalbame apie seksualinius santykius, abu žodžiai vienodai svarbūs. Gaila, tačiau šiandien kirtį mes dedame ant žodžio „seksualiniai“. O juk santykiai – tai pirmiausia dviejų istorijų, dviejų troškimų, dviejų kūnų susitikimas. Būtent tai seksualumui suteikia tokį žavesį, kūrybiškumą, o kartais trapumą ar net grėsmingumą. Be kito asmens ir santykio su juo seksualumas neįsivaizduojamas. Vis dėlto mūsų laikais, narcisizmo amžiuje, kai kiekvienas reikalauja laisvės tvarkyti savo gyvenimą ir jausmus, santykiai neretai tampa problema.
Neišvengiama priklausomybė
Psichoanalitikai tvirtina, kad daugumą žmonių seksualiniai santykiai baugina, nes pradėdami juos suvokiame savo pažeidžiamumą. Tai reiškia visagalybės pabaigą. Siekdami sumažinti šią baimę, kitą laikome objektu, kuriuo naudojamės kaip malonumą teikiančia priemone. Mums atrodo, kad taip mes išsivaduosime iš emocinės priklausomybės, būdingos bet kokiems žmogiškiems santykiams.
Pagrindinė nesuskaičiuojamų seksualinio gyvenimo vadovėlių užduotis – pateisinti mus, įtikinti, kad būdami techniškai pasikaustę tikrai pasieksime orgazmą, nesiedami to su jausmais ar emocijomis. Štai čia ir iškyla amžinas klausimas – koks santykis tarp sekso ir jausmų?
Štai donžuano gyvenimu ilgą laiką besimėgavęs viengungis prisipažįsta, kad jau dveji metai yra ištikimas jaunai, protingai ir seksualiai moteriai. Jis teigia nejaučiantis jokio poreikio svetimiems sijonams, tačiau pamažu jį pradeda piktinti vis stipriau juntamas priklausomybės nuo mylimosios jausmas. Jam atrodo, kad dabar tos moters rankose jo gyvenimas ir mirtis, o jam vis sunkiau tai ištverti.
Šis vyras susiduria su gerai žinoma dilema „mama ar paleistuvė“ - jam nepavyksta viename asmenyje sutapatinti moters, kuria jis žavisi, su moterimi, kuri jam teikia fizinį pasitenkinimą.
Vis dėlto ne viskas taip paprasta. Įsimylėjimas ir neišvengiama priklausomybė nuo partnerio nubloškia mus į pačią pirmąją – kūdikio – priklausomybę. Visa, kas mus jaudino ar siejo su žmonėmis ankstyvoje vaikystėje, turi seksualinę prigimtį, nes rūpinimasis mūsų kūnu, maitinimas bei švelnumo akimirkos teikė mums pasitenkinimą.
Seksualiniuose santykiuose mes nesąmoningai ieškome šio malonumo pakartojimo. Jeigu mama vaiką lepino, mylėjo ir glostė, bet savo meile nedusino, jis sieks vėl iš naujo tai patirti savo seksualiniuose santykiuose. Tokiu atveju sekso ir jausmų junginys problemų nekelia. Vis dėlto jeigu santykiai su mama nesuteikė mums saugumo jausmo, slopino ar net naikino, tokiu atveju save saugodamas žmogus sekse įžvelgs tik malonumą, bet ne jausmus.
Seksualinė branda ateina tuomet, kai sugebame suderinti kito žmogaus idealizavimą su kūniška, fizine meile.
Amžina kūryba
Atvirkštinė seksualinio prisirišimo pusė – galia. Gali suteikti kitam pasitenkinimą arba jam atsakyti. Seksologė Catherine Blanc tvirtina, kad sekse galios sąvoka yra esminė: „Tai nėra galia dominavimo prasme. Tikroji seksualinė galia – tai galėjimas būti. Būti gyvais, jaučiančiais, suvokiančiais save ir atvirais kitiems. Galima būti galingu net būnant pasyviu žaisliuku kito rankose. Arba priešingai – būti priklausomu nuo partnerio ir laikyti save situacijos valdovu“.
Kai kurios moterys atsisako feliacijos, nenorėdamos paklusti partneriui. Bet kieno rankose oralinio sekso metu yra valdžia? Vyras galėtų pasakyti, kad jo. Moteris galėtų jam prieštarauti, kad galingojo vaidmuo tuo metu tenka jai. Iš tikrųjų jiems abiems ir tuo pačiu metu nei vienam.
Jausmai neturi gesinti potraukio, o sekse privalo likti vietos prisirišimui. Net jeigu tai akimirkos nuotykis, galima jausti intensyvius ir ryškius santykius, galima iš tiesų pasidalinti dvejomis valandomis su žmogumi, kurio daugiau niekada neišvysime.
Kūrybingumas – tai žodis, kuris apibūdina pilnavertį, atsiskleidusį seksualumą. Kurdami savo seksualinį gyvenimą, turime skirti laiko geresniam savęs ir savo poreikių bei troškimų suvokimui santykyje su kito žmogaus kūnu, pirmiausia pažįstant jo poreikius ir žadinant jo smalsumą.
Bendrai priimta manyti, kad seksą nuo jausmų atskirti labiausiai norisi stipriosios lyties atstovams. Tik vyrai dažnai nesuvokia, ko jie tai darydami netenka – dažniausiai nutinka taip, jog prisipažinus, kad lovoje yra viso jūsų gyvenimo moteris, apima atsipalaidavimo ir saugumo jausmas.
Bet kokių artimų santykių, tarp jų ir seksualinių, puoselėjimas yra darbas. Malonumą, kurį patiriame jį dirbdami, mūsų sąžinė suvokia kaip teisėtą. Jeigu malonumas ateina pernelyg lengvai, pasąmonėje jis suvokiamas kaip neleistinas, tarsi pavogtas. O ir seksualumo nereikėtų suprasti kaip kasdienio gyvenimo aspekto – jam nepriimtinas grynai fiziologinis požiūris, jis reikalauja nuoširdaus emocinio įsitraukimo.
Mūsų seksualumas kinta, jis vystosi ir bręsta palaipsniui. Su amžiumi erotinė gyvenimo pusė įgauna naują prasmę. Norėdami įgauti tikrą seksualinę laisvę, neprarandant išgyvenimų gilumo, turime rasti žmogiškame seksualume metafizinį bei kūrybinį pradą.
Laisvi... iki kokios ribos?
Mus visą gyvenimą lydi tabu. Jie slypi mūsų psichikos gilumoje ir jokia visuomenė nepajėgi mūsų iš jų išvaduoti. Psichologai pripažįsta, kad kartais žmonės linkę demonstruoti pseudolaisvę nuo tabu – tokiais atvejais baimės sukaustytas žmogus elgiasi kaip užkietėjęs ekstremalumo mėgėjas. Šiandien daug kas trokšta neriboto seksualumo, tačiau iš tiesų tokie žmonės dažnai yra puritonai, negalintys įveikti savo nelaisvės.
„Malonumams be ribų“ būdingas dar vienas aspektas – visaleistinumo ir visagalybės troškimai, kurie yra nepasiekiami. Vis daugiau žmonių kreipiasi į psichologus skųsdamiesi nerimu. Jie nustojo mylėti, nes mano, kad tai tapo pernelyg sunku. Jiems atrodo, kad jie nepakankamai žavūs, turi fiziologinių problemų, kad jiems stinga seksualinės laisvės, jeigu jie nesugeba visur ir visada pasiekti orgazmo.
Poros klausia, ar normalu mylėtis tik tris kartus per mėnesį, nors toks seksualinio gyvenimo ritmas tenkina abu partnerius. Net ir savo intymiu gyvenimu patenkinti žmonės vis dažniau jaučia kažkokį nepaaiškinamą nerimą. O juk kiekvieno mūsų seksualumas labai individualus.
Jo pasireiškimas priklauso nuo daugybės veiksnių: lytinės konstitucijos, sukauptos patirties, imlumo stereotipams ir net nuo to, kokioje šeimoje augome. Remdamasi šiuo asmeniniu bagažu pora sudaro tam tikrą geidulingumo sutartį, akivaizdžią arba numanomą. Taisyklė čia viena – viskas, kuo miegamajame užsiima du suaugę žmonės, yra normalu, jeigu jie nekenkia nei sau, nei aplinkiniams. Kiekviena pora ribas nusistato pati.
