Net nežinau nuo ko pradėti! Liepos 11 dieną su draugu būsime kartu jau 4 metus! Draugas pasipiršo vasario 14 diena 2015 metais, be abejonių pasakiau TAIP! Plyšo širdis iš laimės, kad pagaliau būsiu jo žmona! 2017 Liepos 11 planuojame vestuves.
Bet paskutinius 2 mėnesius kažkas man darosi, net nežinau kas, atrodo lyg mane tai žudytų... Vis abejoju savo jausmais, ar myliu ar ne? Vieną minutę galvoju, kad nemyliu, o kitą myliu visa širdimi... Labai sunku nustoti apie tai galvojus. Negaliu įsivaizduoti be savo draugo savo gyvenimo, tik prie jo jaučiuosi 100 proc. savimi, tik prie jo esu tokia laiminga.
Logiškai pagalvojus, jeigu taip jaučiuosi taigi čia aišku, kad myliu jį ir net labai! Bet tada kodėl ateina tokios mintys man į galvą, kad galbūt aš jo jau nebemyliu. Atrodo, kad jeigu dabar neišsiskirsime tai ir taip išsiskirsime po 2, 5 ar 10 metų, kad kažkas atsitiks ir mes nebūsim kartu visą gyvenimą kaip norėtumėm. Ta baimė, tos abejones stipresnės už mane pačią, nebežinau ką daryti, labai prašau jūsų pagalbos!
Kalbėjome apie tai su draugu, nes norėjau, kad žinotų, kaip aš jaučiuosi, nenoriu jam meluoti arba būti nesąžininga mūsų santykiuose, pats pasakė, kad net negali įsivaizduoti, kas man yra, sako, kad jaučia, kad aš jį myliu ir visa kita, bet kodėl aš to nejaučiu.
Noriu jausti, žinoti ir būti tikra, kad jį myliu visa širdimi, kad mūsų meilė niekada nesibaigs! Kaip norėčiau būti tikra savo jausmu!
Kalbuosi labai daug apie tai su geriausia drauge ir mama, visos padeda, bet tik tai minutei. Kai kažką darau, susijusį su draugu, iškart užduodu klausima: myliu? Nemyliu?
Būna dienų ir momentų, kaip drebulys eina per visa kūną, visa drebu iš vidaus, tiesiog negaliu toliau gyvent su tokia nežinomybe.
