Gyvenime esu visko mačiusi. Vyro pastovias išdavystes, jo smurtą, žeminimą ir pastovius priekaištus. Namuose jaučiuosi lyg tarnaitė, kuri reikalinga visiems kampams aptvarkyti, valgį patiekt ir, aišku, „būtinai pasirūpinti vyro poreikiais“.
Esu dirbanti viename Lietuvos miestelių. Darbas ne pagal išsilavinimą. Dirbu tam, kad tik turiu bent šiokį tokį darbą, o darbų pas mus pasiūla minimali, retai kada jų išvis būna. Bet blogiausia tai, kad atsiradus bet kokiam darbo skelbimui ir bandant pretenduot į jį, pakvietus į pokalbį (CV lyg tiktų), dvejose vietose žinomas mano vyras, kaip daug kalbantis, moteris mėgstantis vyras, ir man tai pakiša koja.
Man tikrai gėda. Net nuvykus į vieną pokalbį dėl darbo, kuris tikrai pasirodė perspektyvus, man pateikė informaciją ne apie patį darbą, ar aš būsiu tinkama, ar galėsiu jį dirbti, o apie mano vyrą, nes neva darbdavė jį gerai žino, yra bendravę. Nežinau net ką galvot. Kažin, kaip jie yra bendravę, kad žino labai jau smulkiai apie jo gyvenimo įvykius...
Buvo, kad paskambino anonimė, paskui pati prisipažino, kas ji tokia ir akcentavo, kad žiūrėčiau savo vyrą, nes jos dukra bendrauja su juo, o ji yra ištekėjusi. Bet ką jis veikia darbo metu, aš tai šalia jo visą laiką nepristovėsiu. Bet kodėl man visa tai sukrauna kiti žmonės? Kodėl aš turėčiau jį vaikyti nuo negero elgesio?
Turiu save „pardavinėt“ vyrui tam, kad galėčiau išleisti dukras į gyvenimą, nes jo pajamos (uždarbis) gan geros. Norėtųsi keist gyvenamą vietą, bet neturiu kur užsikabinti, o ir mano algos tikrai neužteks pragyvenimui kitur, jei tektų nuomotis gyvenamą plotą.
Skyrybų atveju nekilnojamas turtas nedalinamas, nes jis yra dovanotas, realiai alimentai juokingi ir ne tokie, kokie turėtų būti priteisti...
Dukros pačios su tėvu nesutaria, nemėgsta jo, nes jis jas garsiai menkindavo, iškoliodavo visokiais žodžiais, pasiūlydavo net į sieną nutviekst, o ir paskutiniais metais jo „darbeliai“ buvo paties deklaruojami šeimoje.
Dar ir tai apsunkina gyvenimą, nes aš už jų elgesį su tėvu (vyru) (jos praktiškai nebendrauja su juo, arba yra atžagarios jam) turiu aiškintis jam. Nors bandžiau jas prikalbinti ir paaiškinti, kad taip nederėtų elgtis, nes joms tai tėvas, bet jos manęs šiuo klausimu nebegirdi, nes realiai suvokiu, kad aš verčiu daryt joms tai, kas prieštarauja mano pačios jų ankstesniam auklėjimui.
Ir jos dažnai man priekaištauja, kad gyvenu su ne man vertu žmogumi. Jaučiuosi tarpinis variantas, į kurį sukraunama viskas... kaip kempinė... geri geri, o išsigręžt nėra kur... O dar jo alkoholio vartojimas kiekvieną vakarą po darbų ir tai dar mane vargina, bet jis to nemato, jam po kelis litrus alaus, ar po 200 g brendžio išgert yra normalu...
Bandžiau su vyru šnekėtis gražiuoju dėl skyrybų, jis nemoka net ramiai pasikalbėt, pradeda šaukt, koliotis... Pavargau, nebepasitikiu savim, pradėjau bijot paties vyro, mažai kalbuosi, kad tik neįžiebčiau jokio konflikto... jaučiuosi taip, lyg būčiau įsprausta į kampą ir nebeturėčiau jokios išeities. Padėkit man prašau.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Kiekvieno žmogaus gyvenimas - tai istorija. O istorijų būna dramatiškų, juokingų, slogių bei įkvepiančių. Ir tai priklauso ne nuo faktų. Tai priklauso nuo žmogaus požiūrio į vis tuos pačius faktus.
Štai vyras vakare geria. Dramatiškas požiūris: „Jis sugadina mums visiems vakarą“. Juokingas: „Jūs neįsivaizduojate, koks jis tampa pašėlęs išgėręs“. Slogus: „Jis ir vėl daro tą patį ir nėra jokios išeities“. Įkvepiantis: „Tą kartą aš supratau: tai - viskas. Susirinkau daiktus“.
Kaip čia jums ėmus ir patikėjus, kad gyvenimo apskritai blogo ar apskritai gero nebūna?
Jūs pradedate savo slogų laišką tuo, kad santuokoje esate visko mačiusi. Gal jūs iš tiesų daug mačiusi, tačiau jūsų laiške matosi tik tamsioji gyvenimo pusė. Jūs tarsi rašote istoriją vis tuo pačiu žanru. Juk daugiausiai išvardijate tai, kas yra labai niūru ir slogu: jūs - „kempinė“, pinigų pas jus pakankamai nėra, turto nepasidalinsi, vaikai tėvo negerbia, vyras jus žemina ir dar geria.
Šviesiosios santuokos pusės jūsų laiške nėra. Ne todėl, kad jos apskritai nėra, o todėl, kad jūsų toks žanras - slogių istorijų. Todėl sakyti, kad jūs visko esate mačiusi, aš negalėčiau. Jūs matėte tamsą, o šviesos nematėte. Neturėdamas teisės mokyti jus, ką jums matyti, o ko - ne, aš visgi pasakysiu, ką girdžiu tarp jūsų laiško eilučių.
Man atrodo, kad gyvenime jūs dažniausiai neturite vieno tikslo, prie kurio artėtumėte. Jei jūs turėtumėte tikslą, jūsų laiškas skambėtų kitaip. Jūs parašytumėt apie tai, kaip jums pavyko:
Užauginti dukras;
Pamilti vyrą, nepaisant jo trūkumų;
Išsiskirti su vyru ir išsilaisvinti;
Nutarti nesiskirti, nes jis jums pasirodė įdomus žmogus;
Susidoroti su gyvenimo iššūkiais ir kliūtimis.
Tai jokiu būdu nebūtų kažkokios itin sėkmingos moters laiškas. Jūsų istorija turėtų savyje tuos pačius faktus, pakankamai daug klystkelių, problemų ir negandų - kaip ir daugumos žmonių istorijos. Tačiau tai būtų istorija apie ėjimą į tikslą. Kliūtys pakeliui į jį būtų tik iššūkiai.
Iš jūsų laiško atrodo, kad jūs gyvenate ne siekdama tikslo, o pagal situacijas. Juk tokie žmonės dažniausiai ir dalinasi ne tuo, kaip jie gyveno judėdami į tikslus, o tuo, kaip kas nors juos įviliojo į spąstus. Jie reaguoja į tokias situacijas beviltiškumu, pykčiu, baime ir dalinasi su kitais žmonėmis tuo, kokios tos gyvenimiškos situacijos būna sunkios, beviltiškos ir kokie žmonės būna klastingi.
Daro jie tai dėl to, kad siekia perspėti tokius pat žmones apie tai, ko jiems reiktų vengti. O taip pat dėl to, kad juos užjaustų. Kažkokios realios pagalbos jiems irgi reikia. Ir patys jie noriai suteikia realią pagalbą kitiems, patekusiems į bėdą. Pokalbiai apie gyvenimo tikslus tokiems žmonėms atrodo beverčiai ir migloti : gyventi, sako jie, reikia pagal situaciją. Kokie dar tikslai? Ten bus matyti.
O kaip gyvena žmonės, turintys tikslą?
Jie sukuria savo galvoje tikslą: „Aš su vaikais užsienyje“. Arba „Aš sveriu 50 kg“. Arba „Aš atidarau privatų vaikų darželį“. Arba „Aš kalbuosi su beduinu Egipte“. Tikslas turi būti toks, nuo kurio viduje darytųsi saldu, šilta, malonu. Ir nepaisant to, kiek šiuo metu jie turi pinigų, kokia jų šeimyninė padėtis, ir ką vakarais daro vyras, jie vis prisimena šį tikslą, po truputį kurdami priemones jam pasiekti: taupydami, imdami naujus darbus, besimokydami kursuose, skaitydami visokius puslapius internete ir pan.
Tai, kad šiuo metu jiems gali trūkti pinigų, sutuoktinis gali jus erzinti, darbas gali būti ne tas - jiems tai irgi suprantama, tačiau ne tiek įdomu, kaip tikslas. Ir štai tikslas ima daryti stebuklus su jų gyvenimu - jie atsiduria ten ir su tuo, kur nori. Kodėl? Todėl, kad aplinkybės ir situacijos jų susidaro palankios?
Ne, ne todėl, o todėl, kad jie turėjo tikslą. Dėl to tikslo situacijos ir tapo jiems palankiomis, o ne atvirkščiai.
Kitas įdomus skirtumas - kuo žmonės save laiko. Štai jūs save laikote kempine. Tai kempinės gyvenimą ir gyvenate. O štai jei jūs imtumėte save laikyti kuo nors kitu?
Tarkime, jūs galite pabandyti pragyventi vieną dieną laikydama save:
Lempute;
Ventiliatoriumi;
Kate;
Karaliene.
Jūs netampate nenormalia taip galvodama, nes visi šie žodžiai niekuo neprastesni už kempinę. Tai tiesiog žodžiai, tik gyvenime atsirastų paįvairinimas. Už jo sektų nauja savijauta (išbandykite). O vėliau jūs galite save laikyti pagarbos verta moterimi. Laimėtoja. Ir ką?
Ir tuomet tas naujas jūsų vardas pradėtų kurti jus. Ir vėl kažkokiu stebuklingu būdu jūs taptumėte tuo, kuo save pavadinote. Bent jau taip elgiasi žmonės, siekiantys tikslų.
Nes žmogaus esmė ir yra ta, kad žmogaus veiksmus nusako ne tiek aplinkybės, kiek pats žmogus. Kai jis tai supranta, jis tampa laisvas.
Sėkmės jums
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
